Į Dievą keliai – taip skirtingi visų,
Tu – miesto gatve, kaimo aš – takučiu.
Ir laimė manoji visai paprasta,
Ant prarajos krašto, kad būčiau rasta.

Suklupsiu, juk sielą jis meile lytės,
Vienintelis man nepagaili vilties.
Galiu širdimi atsiremti, svaja,
Randu Dievą savo aukštai danguje.

Palaiminęs rytą, jis dieną žegnos –
Esi kūrinys mano. Taką įduos.
Ir man nesvarbu, kad jis – siauras, jauku
Žinoti esu, kad aš Dievo vaiku.

Jo dešimt įsakymų – lyg žiburys,
Tad ištiesiu riekę, veriu tau duris –
Užeik, svečias būsi, priglusim pečiais,
Juk esam vaikais Dievo mes tais pačiais.

Gerumą iškelsime, žemė žydės,
Tik nepagailėk man kertelės širdies,
Juk aš atsilyginsiu tau tuo pačiu.
Kalbėsi – ramybę vėl sieloj jaučiu.

Į Dievą keliai – taip skirtingi visų,
Tu – miesto gatve, kaimo aš – takučiu.
Žinok, mano laimė – visai paprasta,
Kad artimą glaudusi, būčiau rasta.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite