Vainiką kai nupynė,
Tautinę juostą rišo
Ir nutarė, kad porą metrų
Skirs Lietuvoje.
Nepykit, sesės, broliai,
Atsisakiau, kad visko,
Laukti mirties – įgriso,
Skrupulingiausia nors
Teisėja – dalioje,

Ėjau, kur akys vedė,
Kad laimę tiktai radus,
Kad duonos riekę
Šeimai užpelnyti.
Nepykit sesės, broliai,
Atgal – negrįšiu, matęs,
Tiesą – naujai atradęs,
Kaip žmonės skursta
Lietuvoj mažytėj.

Vainikas – te palaukia,
Du metrai žemės. Saują,
Ir nieko jau čia naujo,
Kišenėje nešuosi. Ji – sava.
Neteiskit, sesės, broliai,
Kepurę kur numetęs,
Pastogę šeimai radęs,
Gyvenimą keliu iš naujo
Ir man to – gana.

Tėvynėj savo niekam
Nesu aš reikalingas,
Neviltimi man sninga
Net vieversys dangaus.
Atleiskit, sesės, broliai,
Suprato – tiktai Dievas,
Maldas jam lūpos sėjo,
Per jo malonę šventą –
Stalui duoną atradau.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite