Man – per ankštas dangus,
žemė man – per maža.
Tai kur dėtis, žmogau,
jei žvilgu lyg rasa?
Dieve, dėtis kur man? –
klausiu, – Ko tu tyli?
Pasakytum – užbaik.
Praraja – negili.

Parduosiu sąžinę,
te skalbia lietūs,
drengia ją vėtros,
nerandu vietos.
Žaizda širdyje
jau neužgyja
ir neužgis –
supratau.

Eina mano karta,
Kas diena – prarandu
juos po vieną, po du.
,,Pasitikti žadu‘‘, –
bąla lūpos. Deja,
dūžta taip manyje
kažkas gero, šviesaus.
Ir lieku tyloje.

Parduosiu širdį,
kurios negirdi
klausa tavoji. Tegu
akmeniu virsta,
sustingsta pirštai,
ilgesyje man baugu.
Žaizdos širdyje
juk neužgyja
ir neužgis –
suprantu.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite