Įbridau į naktį, jaunaties
pjautuvas toksai aštrus,
panašus jisai į įrankį mirties,
širdį kuris perrėžia per pus.
Rašymas – terapija tiktai,
vien užsimiršimas. Nebebus
niekada, kada skaudi, gerai,
kai likimas užtrenkia vartus.

Pajuokausiu, pagalvosi tu,
neaplenkia, kad sėkmė manęs.
Naktyje ir mintyje – kartu,
link akligatvio kartėlis ves.
Įklimpau į gilumą nakties
ir išbristi – niekaip negaliu.
Vargana baladė be vilties,
tik vaiduoklė dingusių pilių.

Kliuvo rašymas, kaip pajuoka,
jis – nevykėlės išpažintis.
Plunksna išskrebens bet ką,
kad tiktai apsiramint širdis.
Skilinėti, kad nustot jinai.
Pjautuvas nakties – aštrus.
Žaizdą tvarstyti kaip? Nežinai.
Ašaras suvystai į lapus.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite