Obelys – nuotakomis sode.
Aš, žvilgsniu suskvarbiusi dangų,
Tarp sugrįžusių paukščių tavęs
ieškau. Praviras sielos langas.

Žmonės kalba – ko lauki tuščiai?
Bet kaip man be vilties gyventi,
Kai šalia – neilgai tebuvai,
prigludimas kai buvo lyg šventė?

Kol lape baltame aš braidžiau,
vasara ant suolelio prisėdo,
Akyse jos akis pamačiau,
jų spalva – rugiagėlės žiedas.

Tokios buvo ir tavo, menu,
vos pažvelgus, širdis virpėjo.
Man taip trūksta anų dienų,
tavo juoką juose aš girdėjau.

Žilus debesis gena ruduo,
tai – ne debesys, aš ilgiuosi.
Ir lietus – ne dangaus vanduo,
ašaros, kuriomis pasiguosiu.

Pasiguosiu, kol gruodas sukąs
širdį, kad neišleistų ji aimanos.
Tik vienu sparnu – be tavęs,
kada metų laikai vis mainosi.

Jie vis mainosi, aš nerandu
nei žydėjime, nei vaisiui krentant.
Ilgesiu gyvenu už mus du,
nes širdies širdis nesuranda.

Obelys – nuotakomis sode.
Aš, žvilgsniu suskvarbiusi dangų,
Tarp sugrįžusių paukščių tavęs,
ieškau. Praviras sielos langas.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite