Jis tiktai tenorėjo gyventi
ir auginti duoną, bet laikas,
tarsi varnas, iškrankė kančią,
kulką siuntė, likimą ji vaikės.
Motinos glėbys paliko tuščias,
lange skylę rauda pražiūrėjo.
Panaktinis svečias neklupčios,
miško broliu gyvenimą dėjo.

Pastatykite kryžių aikštėje,
pirmas riksmas parėjęs te žino,
kad brangiausia buvo jam – laisvė.
Brolių daug miega jo tarp arimų.
Pievose jų prisėta ir giriose,
pagarbos – negailėkite. Verta
nusilenkti jiems. Išpažinę
krito Lietuvą ir savo gentį.

Jie jauni buvo, noras gyventi,
arti žemę vedė, mylėti.
Už juos maldą varge ir šventėje
sukalbėkit. Ramiai ilsėtis,
kad galėtų. Jie galvas dėjo
juk už mus, Lietuvą – sielos turtą.
Netikėkite tais, kurie lieja,
jūsų broliai – jie, melo purvą.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite