Naktimis tebeieškau akių,
mėlynos jos lyg neužmirštuolės,
Tamsos burtais kvailutė tikiu,
užsimerkia, bet juk neprapuola.
Neprapuolė iš mano širdies,
kol gyva akys žydi dar, žydi.
Ir kada pasitraukti reikės,
mane jos pasitiks neprašytos.

Bet kol vaikštau žeme, jos – šalia,
ilgesyje kai skęstu, paguodžia.
Joms kertelė likta širdyje,
atmintis – nenuvystanti rožė.
Nesakykit tiktai, kai verkiu,
kad dužau, o iš šukių lipdyti
negaliu kelio priekin. Tikiu.
akys mėlynos tamsoje žydi.

Ir tada mintys bėga link jų,
kelią rodo dangiškos žvaigždės.
Burtais meilės tikiu aš, tikiu
ir žinau, kad be gailesčio žeidžia.
Vietą mirčiai užleidžia jinai,
dovanodama ilgą laukimą.
Mamos dūžta, kai eina vaikai
pirma jų. Laimės joms – negražina.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite