Kol išaus ir pabusiu, laimingai
leisk pabūti sapne, tavo veidą
ten regiu, žodžiai meilės man sninga
ir širdis skausmo neįsileidžia.

Prisiglausk, kaip glaudeisi ne kartą,
aš nenoriu pabusti, nenoriu.
Šitiek metų nešuos tavo vardą
ir mylėt, ir mylėt nenustoju.

Tarsi burė plazdu, vėjas gena
mano laivą į priekį, į priekį.
Nugaros neatgręžk, mielas mano,
Neturėsiu daugiau kuo tikėti.

Kol išauš, leisk pabūti laimingai,
išbučiuoti, suklupt prie altoriaus
meilės mūsų, ji – žiedlapiais sninga.
Nepabudink, prabusti – nenoriu.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite