Į duris aš beldimo – palauksiu,
Spalis beria dosniai medžių auksą.
Apkabinsiu, prisiglausiu, kuždėsiu –
tu – brangiausias. Drugiais brisim šviesą.

Nes brangiausias esi šitoj žemėj,
žvilgsnis žvilgsnį kol semia dar, semia,
Nemigos upę dviese braidysim.
Priklausysi tu visas man, visas.

Ir girdėsiu aš širdį vėl tavo
plakančią taip arti, taip arti.
Lūpų liepsną, ne kartą bučiavo,
kai pajusiu, bučiuosiu pati.

Nesakyk, mes toli viens nuo kito,
susibėga mūs meilės keliai.
Lapų tiek daug į Spalį prikrito...
Myliu – šiąnakt kuždėsiu meiliai.

Kantriai tavo beldimo palauksiu,
jį išgirdus klausa suvirpės.
kryžkelėje kelių mums – saugiausia,
kol širdis dūžio ieško širdies.

Kai nerimsta viena šitoj žemėj
ir galbūt ateities danguje
vienas kito ieškosim neramūs.
Juk telpi visas tu manyje.

Ir girdėsiu vėl širdį aš tavo
plakančią taip arti, taip arti.
Lūpų liepsną, ne kartą bučiavo,
vos pajusiu, bučiuosiu pati.

Nesakyk, neverti vienas kito,
susibėgs ten – aukštai mūs keliai.
Žvaigždžių daug žemės saujon prikritę,
na, o dvi danguj švies amžinai.

Tau kuždėsiu ir angelo arfa
meilės taip amžinos, amžinos
gamą gros. Meilei būsime svarbūs,
nes užteks ir nakties, ir dienos.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite