Rugpjūčio obuolį suvalgęs, nugeltęs, tarsi mėnesiena,
kuri sudilusi ir panaši į dalgį, po savęs palieku ražieną,
Tarsi griaužtuką, kad numetęs, siaurėju į vienatvės rentą.
Suprask, vaikėjantis poetas, kurs stengiasi gražiai gyventi.

Jau ne diena, naktis įplieskia polėkio šėlsmą vėju gaivų,
kai po laukus braidžioju pėsčias, lopšy vaikystės supu meilę.
Sapnų pėdutės paskui bėga ir žiežirbų girliandom puošia.
Paniręs į žvaigždėtą lietų, o Paukščių Takas – kelio ruožas.

Įstrigs gandrai, išvyksta naktį, klykimą ilgesingą likę,
žvakes rudens palieps uždegti ir lūkestyje glaustis tykiai.
Rugpjūčio obuolį suvalgęs, siaurėju, tarsi mėnesiena,
Tampu aš panašus į dalgį spindėjimu gražus sau. Vienas.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite