Lange įstrigusi poezijos naktis,
Raidėmis nuometas apvainikuotas,
Anr lūpų – sakinių griūtis,
Vietoje skeptro, rankoj – paslaptis,
Apvaizdos tiek daug jai įduota.

Angelas supasi ant dešinio peties,
Kairyjį sveria velnio kėslai.
Įkritusi į stiklo krėslą,
Nežemiškai giliu žvilgsniu,
Godų plunksnas jos pirštai plėšo.

Šalia jos tu esi menkutis kvėša,
Kai pasimetusi seniai žvalioji pilnatis,
Rūkų klampumas brydę tau atmiežia.
O tu stebi vien siaurą stiklo rėžį.

Lange įstrigusi poezijos naktis.
Ją, tarsi paukštę mėlynąją, dar tiki,
Už uodegos pagaut suspėsi, paturėsi.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite