Šilkine subangavus suknia, garbanos plaikstosi nakty,
Laisvė šoka laužų fone, skambus ritmas -- širdy.
Neatplėšti akių nuo jos, gūsiu vėjo pagavus, neš.
Kol čigono smuikas kvatos, prieš jos grožį žvaigždynai ges.

Basakojė, lyg stirna grakšti, nesuvaržoma žodžiais jaukiais,
Aistros gamą dalins pati, žavesio sklis kerais.
Ir įdegus jausmus, kuždės – laukine pražydau vyšnia,
Žiedą kas nusiskinti norės, gal pasieks, o gal ne.

Jos suknia, kiekviena raukšlė, nuostabą jaunaties susems
Ir suverpusi, dosniai išties – dalioje lai gyvens.
Lai gyvens viltis, laimė, sėkmė. Delną tiesi, pabursiu, gali
Valdovu būt šviesios šalies, norai jei dideli.

Šilkine suplazdėjus suknia, ji – rudakė juodoj nakty
Troškimu liepsnos laužo fone, meilės ritmas -- širdy.
Judesiu jos grakščiu tikiu, klostėje įsivysčiusi neš
Į pavasaris amžiais žalius, žemė meilę kur švęs.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite