Lyg bekraštė jūra vasara alsavo
Ir atrodė, žvilgsnį džiugins jos žiedai.
Bet ruduo irgi juk turi laiką savo,
Pasitikus jį, širdie, ko nuliūdai?

Soduose jo rankos obuolius tau krečia,
Nepagaili žemės ašarų – rasų.
Ilgesį į šalį metus, pasitik jį – svečias
Ir palabinus, kalbėk – šalia esu.

Laimė, kad šilai puošnūs, spalvingi,
Nors diena trumpa, ilga naktis.
Debesis tau prasklaidyti jis netingi,
Jaunatis tamsoje šypsos, jaunatis.

Lyg bekraštė jūra vasara atrodė,
Į jos pievą žalią įbridau ir nuskendau,
Ir nepajutau, ruduo – karalius sodų.
Nežinau, liūdėti –džiaugtis? Nežinau.

Jausmuose galbūt pasiklydau, šaukiuosi
To, kas jau pradingę, nesugrįš.
Ruduo – liūdnas metas, gelsta uosiai.
Man baisu, pagels žalia viltis.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite