Praeivi, sustok, pažiūrėk, prie namų
Lapus, tarsi laiškus, ievužė jau barsto.
Suprasi, kad jai, kaip ir man, neramu,
Ruduo tau – gražus, mudvi liūdesiu karsto.
Rytai taip aplipę rūkais ir rasa
Tokia stambiažiedė, lyg motinos ašaros,
Kada laukime jaučiasi ji maža,
Kai širdyje želia tos vienišas vakaras.

Pried: Praeivi, sustok ir pakalbink abi,
Ilgai juk, ilgai tyloje godą verpsime.
Ruduo paviešės tik, žinau, kad skubi,
Žiema pusnimi klos – pasergėkit
Baltumą laukų, kepurėtus šilus.
Ir žvilgsnis, į stiklą įsmigęs,
Norės juos sušildyti, malda nubus
Ir sups žodyje, lyg liepinėje vygėje.

Ievužė nugeltusi jau prie namų,
Lapus, tarsi ilgesio laiškus tau barsto.
Ir jai, kaip ir man, neramu, neramu.
Ruduo kai voratinkliais ilgesio karsto.
Mintis – taip basa, taip basa, taip basa
Ir taip vieniša rasų ašaras braido.
Ievužė nugelto, pražilo kasa.
Delne mes rudens, tapom, tarsi bekraitės.

Pried: Praeivi, sustok ir palabink abi,
Ilgai mes, ilgai juk laukimą dar verpsime.
Ruduo paviešės, aš žinau, kad skubi,
Žiema pusnimi klos – baltumą pasergėkit.
Ir žvilgsnis, į langą įsmigęs, šiugždės –
Laukai sužaliuos, gėlėmis leis gėrėtis.
Ievužę nuglostęs, paskatins – žydės,
Žmogus palinkėjo, pradingusios stotys.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite