Tarsi paukštis sparno netekęs,
žemėn puoliau, į ją atsirėmęs,
pažadėjau, kol tik regės akys,
neišduosiu gimtos. Ir praliejęs
kraują, girdite, žmonės, alsuoja
viršum jūsų galvų mano žodis,
už Tėvynę dabar – atsakingi
esate jūs, už jos žalią grožį.

Man vainikų – nereikia, aš miško
buvau brolis, juo atminty liksiu.
Lietuva glėbin priėmė, visko
man – gana. Ką daugiau išsilygsi,
kai turi tai, dėl ko galvą dėjai.
Aplankysit mane, atsidusiu:
Paukštį giedantį šiandien girdėjau,
himną snapas jo derino mūsų.

Ir dabar aš – ramus. Žinau, saugo
širdys jūsų juk Lietuvos žemę.
Miško brolis nemiršta, įaugęs
ąžuolu į arimą ir semia
šaknimis meilę jos. Viltys žalios,
iš toli mane galit matyti.
Pravažiuosit, pamokit broleliui,
jis Tėvynės palaimina rytą.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite