Aš kalbu šiandien tau, kaip aš noriu gyventi
ten, kur liko manęs laukt palaukėj klevai.
Kur kaleno gandrai, dienos buvo lyg šventė
ir veržiausi mylėti. Tik mane apgavai.

Apgavai juk, likime, ant pečių kryžių dėjęs
ir paliepęs jį nešti, pagailėjai sėkmės.
Aš kalbu šiandien tau, tarsi paukštis plazdėjęs,
emigrantas tapau. Ir skaudu man, – sakau.

Sapnuose man dažnai noksta tėviškės vyšnios,
Tarsi ašaras skausmo, jas nuo žemės renku.
Prabundu ir matau, dangų svetimą. Grįžti
Aš į Lietuvą noriu, bet gimiau, supratau,

Nesėkmingu laiku, nes manęs jai nereikia.
Rankų mano – nereikia, svetimas jai – esu.
Nors myliu, tarsi motiną, tarsi motiną vaikas,
Kad atstums ji visam, būna kartais baisu.

Tad kalbu šiandien jums, broliai mano ir sesės,
Neprakeikite jūs emigranto dalios.
Datos trina datas, o jis viliasi rasti
Kelią vieną kelių, kurs parves atgalios.

Aš kalbu šiandien jums, kaip į Lietuvą nori,
Pasiilgsta kaip jos, trupanti kaip širdis.
Atstumtųjų karta groja liūdną minorą,
Lyg pro debesį juodą žaibas blyksi, sugrįš.

Grįš namo, pasitiks artimi. Juos priglaudęs,
gal daugiau nebeteks jam išvykt iš namų.
Aš į Lietuvą noriu. Ir kartu, jaučiu skriaudą,
Kad atstūmė mane. Posūniu gyvenu.

Aš kalbu švelniai tau, Lietuva, kaip gyventi
noriu aš čia, mylėt, užauginti vaikus.
Su gandrais neišskristi, būtų man tikra šventė,
Tik sugrįžti su jais į tave, tik sugrįžt.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite