Lėtai, užtikrintai, apsvaigus,
Kaip judesiai seniai užtvindytojo miesto.
Pažadinai mane, kaip bundančią pelėdą,
Protingai žiūrinčią, bet miegančią rytais.

Sušalę apkabinimai atgis
Laivai sugrįš į užburtąjį uostą
Nenoriu likt, kur neteka vanduo,
Kai bundanti jėga užplūsta.

Kaip gundančios undinės dainose
Vos retkarčiais prasiveriančios akys
Nuo saulės merkias paslapčia
Ir baugščiai dirsčioja per petį.

Kai vėl paliesi mano jautrią odą,
Įkalintais, bet atvirais delnais
Sutrauksi visa, ką buvau užmigdžius
Po žemės grumstais alkanais.

Daigai ir pumpurai nusidažys
Salotine žolės šviesa
Pakvies ragauti nenokinto vaisiaus
Ir mėgautis saldžia gaiva.

Kai šakos pasidengs vėl lapais
Sugrįš į raumenis rausva spalva.
Atgis...atgis ir jausmas – keltis!
Jei ir ne greit, tai palengva...

Senõs, nepatirtõs kelionės
Negalimõs, taip trokštamõs gelmės.
Už viską taps svarbiau spėlionės
Ar tai, ar taip, ar jis ateis?

Tau padėka už klampų gylį
Iš kur negrįžtama ir norima tuo pat metu.
Atplaukęs nepažintas laivas
Man taps vieninteliu plaustu.

Jei klaus - kur dingo mieganti gražuolė?
Tu pasislėpk po raudona puta,
Nes ji kaip paslaptis prapuolė
Žiemos smėliu papuoštame krante.

Tai visata, tai kosmoso platybės
Įžiebs lauže rausvumo ir kvapus.
Man įsčiose spurdės nebylios gėlės,
O tu tik pasiruošk atvert vartus!

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite