Atsiremk dangumi į ledėjančią stiklo vienatvę...
Kai nebus jau žiedų ir griežlelė nemels dar lietaus.
Kuomet pirštai nakties, šešėliuojant, baksnos tuščią gatvę
Ir murmės kažką vėjas už nugaros... sau lyg ne sau...

Pasakysiu darsyk, kad pavasario – niekad nebūta...
Nors aplipusios žilo palangės žiedynų pluta.
Juk žinai, kas esi – išsopėjusi mano pakūta.
Ilgesys, nuodėmė... be kurių jau – ne ta, nebe ta...

Kai kas kartą save ant altoriaus ir vėl atnašauju.
Ne, ne to, kur bažnyčioj, (Mišparams) uždegus žvakes,
Maldai klumpa – visi ir pasižada Dievui iš naujo –
Keldami vis dangop su atodūsiais lūpas taikias.

Atnašauju save ant altoriaus, kur – Tavojo žingsnio
Aidą sušlamščia laikas. Ir kas? Vėl iš naujo – esu
Per Tave, į Tave, su Tavim ligi gildančio tvinksnio
Paskutinio atodūsio, nors užu stiklo – vėsu...

Atsiremk dangumi į lietum aimanuojančią žolę.
Kai nebus jau žiedų ir nendrynuose valties neras
Nieks – pakalnėn nutols vėjo genamo lapkričio šuoliai,
Atsiremk dangumi – susirinksiu (nors degins) žaras...


Renata Kuršytė
2016

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite