Ivorija
Pro langą stebėjau tuščią miestą. Tuščia buvo ne tik mieste, tuštuma buvo užvaldžiusi ir žmonių širdis. Niekam net nerūpėjo gamta ir jos išsaugojimas. Mano tėvai dieną ir naktį dirbo tikėdamiesi atkurti ją. Tačiau ir jie dažnai buvo abejingi viskam, kas vyksta aplink juos.
Kai buvau mažesnė, mama man pasakojo, kad kažkada žmonės gyveno kitaip nei dabar. Jie nesislėpė po kupolu, galėjo mėgautis vėju ir saule, galėjo maudytis ežeruose ar rengti iškylas. Žmonės stebėjo, kaip žydi gėlės, žaliuoja žolė, linguoja medžiai. Visa tai buvo tikra ir natūralu. Bet kompiuterinė aplinka ir jos įtaka užvaldė žmones. Jie kaip išprotėję pradėjo masiškai gaminti elektroninę techniką ir net nepajuto, kaip globalinės katastrofos grėsmė priartėjo. Žmonės nesusimąstė ir nieko savo veikloje keisti net neketino.
Visiškai išnyko Ozono sluoksnis, pradėjo merdėti augmenija ir gyvūnija. Mokslininkai sukūrė dangčius, kad apsaugotų žmones nuo kenksmingų spindulių ir meteoritų bet gyvūnam ir augalam vietos nebeliko. Taip pat prikūrė visokio šlamšto, kad galėtume kvėpuoti, turėtume vandens ir ką valgyti. Viskas, kas mus supo, buvo šimtaprocentinė chemija ir teršalai, kuriais mes nuodijome savo organizmą.
Važiuojančius automobilius vos per kelis metus pakeitė skraidantys, o galiausiai ir jie tapo nebemadingi. Žmonės išrado keliavimo kapsules. Bepročiai. Tiesiog nežino, kaip išsidirbinėti. Kam jiems keliauti, jei dažniausiai naudojasi virtualia erdve, tiksliau internetu. Kiekvienuose namuose būdavo po šalmą kiekvienam šeimos nariui ir su juo jis patekdavo kur tik nori : į pokalbių svetaines, video žaidimus, kai kada net į kino teatrus ar savita susikurtą zoną, kur žiūrėdavo filmus. Iš tiesų nenorėjau jų vadinti žmonėmis, nes didžioji kūno dalis buvo mechanizuota. Juk žmogus tai toks sutverimas, kuriame nėra metalinių dalių. Nors šiais laikais tai tapo nebesvarbu. Šiek tiek didžiavausi, kad mano visas kūnas nors ir netobulas, bet yra toks, koks ir turi būti - natūralus...
Elena įjungė dulkių siurblį ir nutraukė mano apmąstymus apie tai , koks visgi keistas pasaulis. Tikrasis jos vardas buvo R-78240, bet koks idiotas prisimintų tokią skaičių kombinaciją. Vienas robotas, tai dar nieko, bet kai jų dešimt ir daugiau?
Mano tarnaitė - naujausios kartos robotas, mažai kuo besiskiriantis nuo žmogaus. Ji netgi buvo padengta specialiu pluoštu, kuris priminė žmogaus odą ir buvo šiltas. Robotė mokėjo auklėti vaikus, tarytum motina, kai reikėdavo subardavo arba pagirdavo, dar ji buvo užprogramuota, kaip elgtis su neįgaliais vaikais...
Pasisukau į šoną ir veidrodyje pamačiau save: raudoni kaip ugnis plaukai, skirtingų spalvų akys (viena žalia, kita mėlyna) . Taip atrodydama ir sėdėdama invalido vėžimėlyje buvau pati natūraliausia šiame mieste (būtent todėl Elena buvo užprogramuota kaip elgtis su neįgaliaisiais). Savo transporto priemonę kartais mėgdavau pavadinti pensininkų lėktuvėliu, nes jis neriedėjo, o tiesiog sklendė.
Papasakojau, kaip aš atrodau, kaip "myliu ir branginu" šį pasaulį, o dabar papasakosiu, kas aš esu.
Mano vardas Ivorija. Esu daktarės Anos ir jos vyro Kurto dukra. Pavardės nesakysiu, nes ji vartojama tik darbo aplinkoje. Aš jos ir nežinau. Man niekas jos iki šiol dar nepasakė. Gimiau kitokia. Mano kojos tiesiog atsisakė judėti. Beje, mano tėvai kuria projektą, kurio tikslas - kaip išsaugoti ar bent jau atkurti augmeniją. Tai padaryti jiems nesiseka- augalai jų turimoje dirvoje nedygsta ir niekas nesupranta, kodėl. Dar aš turiu geriausią pasaulyje brolį Kajų , kuris "palaiko" mane visur ir visada, kad ir ką bedaryčiau. Kadangi mano tėvai neberanda man laiko, jis visada aplanko, pabūna su manim, pažaidžia kokį stalo žaidimą, nes į internetinę erdvę nelendu iš principo.
- Elena, ar gali išjungti siurblį?- paklausiau, kai jo garsas ėmė erzinti mane.
- Taip, žinoma.
Viskas pritilo. Kaip minėjau Elena mažai kuo skyrėsi nuo tikro žmogaus. Vienas ryškiausių skirtumų - balsas. Jis buvo mechaniškas ir bejausmis, nors teisingai intonuoti žodžius ji sugebėjo. Emocijomis ši būtybė nebuvo apdovanota ir nieko keisto, ji - ne žmogus. Bet visgi savo darbą atliko tikrai pagirtinai. Iš tiesų aš ją labiau mylėjau negu savo tikrąją mamą, kurios nemačiau jau gal tris metus.
- Ačiū,- pasakau ir nusklendžiau į virtuvę.
Iš spintelės išsitraukiau paketėlį, apipyliau jį vandeniu ir įdėjau į mikrobangų krosnelę.
Akimirksniu ant stalo garavo keturios vištos šlaunelės ir kalnas fri bulvyčių. Magija. Tiesa? Štai tokiu šlamštu valstybė maitina žmones, kurie kartais išlenda iš virtualios erdvės pavalgyti. Tenka valgyti šlamštą, bet kito pasirinkimo nėra, nes nėra nei augmenijos, nei dirbamųjų laukų. Tačiau reikia pripažinti, kad skonis visai pakenčiamas.
- Galėjai pasakyti, būčiau pagaminusi,- tarė mano tarnaitė.
- Aš jau ne maža mergaitė. Be to tu užsiėmusi tvarkydama ir taip švarius namus. Nenorėjau tavęs trukdyti,-šyptelėjau jai atsikąsdama bulvytės, kai ji teatrališkai suraukusi antakius atėjo į virtuvę.
Geriausias dalykas, kas man patiko, jog Elena mane auklėjo tai tas, kad ji nesušvelnėja per visus metus, nesuskysta, jei pamirksi ašaringom akytėm ir niekada nepasako "na gerai jau gerai" būtent jos dėka aš tokia išaugau, išlepinta ir ne vienu kartu.
Nusklendžiau į kambarį ir užsidariau duris. Stebėdama vieną iš tų senų filmų, kuriuose daug gyvūnų ir gamtos vaizdų , pradėjau valgyti. Mėgaudamasi chemijos pripumpuotu maistu bei nuostabiai gražiu filmu, pasijutau geriau negu visada. Dingo ta nostalgija ir liūdesys , kad visa žmonija leidžiasi kontroliuojama robotų, atrodė, kad vis dar žaliuoja žolė ir pučia šiltas vėjelis kedenantis plaukus, kartais net juos erzinančiai užmetantis ant veido. Nors gerai pagalvojus ne man teisti aš ir pati paklusau tokiam gyvenimo ritmui ir tokiai tvarkai - neturėjau kito pasirinkimo. Man, nevaikštančiam žmogui, be pagalbos išsiversti sudėtinga.
Pavalgiusi pasijutau apsunkusi, tad paprašiau Elenos, kad padėtų man atsigulti. Kai paskutinį kartą tai mėginau padaryti pati, teko skaudžiai nukristi ant grindų. Tokių potyrių dar kartą pergyventi nesinorėjo. Tarnaitė paguldžiusi mane ir išėjo. Kai buvau mažesnė visada mąstydavau, ką ji veikia, kai aš miegu, tvarkytis negali, nes aš pabundu nuo menkiausio triukšmo, manau tai visada liks jos paslaptimi.
Deja, užmigti nepavyko. Tiesiog tysojau lovoje ir žiūrėjau į lubas. Galvoje sukosi begalė minčių kurių tėkmės beveik nesupratau. Staiga man į galvą šovė keista mintis. Užsimaniau sulaužyti savo principus bent jau trumpam, įlįsti į erdvę ir, tik pažiūrėti, kas joje taip traukia žmones. Ilgai tramdžiau šią trauką, bet smalsumas nugalėjo.
- Elena, būk gera prijunk mane prie erdvės,- atsidusau atsisėsdama.Žinojau, kad ji mane išgirs net jei būčiau šnabždėjusi. Tarnaitė atėjo sutrikusi.
- Ivorija, ar tau viskas gerai? Juk niekada to nedarydavai.
- Nežinau, tiesiog smalsu, ten pasižvalgyti.
Elena gūžtelėjo pečiais ir trumpam išėjo. Grįžo po kelių minučių nešina nedideliu šalmu bei valydama nuo jo dulkes,nesistebėjau dėl to,nes dar gyvenime nebuvau juo naudojusi. Uždėjusi jį man ant galvos, kažką takštelėjo ir pajutau, kaip laidai sulindo man į tam tikras galvos ir sprando vietas. Kūnu perėjo šiurpuliai ir nejučiom krūptelėjau pajutusi tuos metalinius daiktus, kurie kaip kirminai sulindo į mane. Šiek tiek nudžiugau, kad neskaudėjo nė truputį . Užsimerkiau ir ,kai atsimerkiau, buvau kažkur...
Buvau kambaryje. Paprastame kambaryje, paprastai dekoruotame. Tai, ką mačiau mane sužavėjo. Visi daiktai buvo pagaminti iš medžio. Giliai įkvėpiau ir užuodžiau malonų bei saldoką kvapą. Nesupratau, nuo ko jis sklinda, bet mėgavausi. Pastebėjau veidrodį ir nuskubėjau prie jo tikėdamasi išvysti tai, ką matydavau įprastame veidrodyje - savo atvaizdą.
Veidrodyje tikrai pamačiau save, bet kitokią. Aš dėvėjau tamsiai mėlyną suknelę. Ji buvo iki pat žemės, ilgomis rankovėmis, su nedideliu korsetu, veržiančiu mano liemenį. Pažvelgiau žemyn, aš tikrai ja buvau apsirengusi. Be to galėjau vaikščioti. Mano raudoni plaukai buvo įmantriai sušukuoti, į juos buvo įpinta gėlių žiedų. Apčiupinėjau plaukus. Taip, iš tiesų, pirštų galiukais pajutau gėles. O, kai pabandžiau vieną gėlę ištraukti ,susiraukiau, nes jausmas buvo toks lyg raučiausi kuokštą plaukų . Tik vėliau supratau, kad tie gėlių žiedeliai išaugo iš mano galvos. Išsigandau ir pradėjau blaškytis ieškodama išėjimo. Staiga kažkas mane papurtė ir atsimerkusi pamačiau Eleną.
- Ivorija, ar viskas gerai? Tu erdvėje prabuvai vos penkiolika minčių. Kas nutiko?
- Aš buvau kažkokiame kambaryje ir gėlės augo man iš plaukų,- pasakiau net pati netikėdama savo žodžiais.
Tarnaitė nužvelgė šalmą ir tarė:
- Daugumai žmonių taip būna. Iš tiesų erdvė atkuria tą vaizdą, kuris tave turėtų pradžiuginti. Tiksliau sukuria tave tokią, kokia norėtum būti,-kai buvau išvaduota apčiupinėjau savo plaukus ar ten nėra užsilikusių gėlių.
-Bet aš nenoriu, kad man iš plaukų augtų gėlės.
-Matyt, įsimetė koks bugas. Nesistebiu, juk niekada iki šiol erdve nesinaudojai. Ar nori pakartoti?
- Na, jau ne. Man gerai ir čia. Noriu grįžti į vėžimėlį.
Robotė linktelėjo ir įsodino mane į jį. Dar ilgai ir tankiai alsavau vis dar jausdama skausmą tose vietose, kur buvo sulindę laidai. Nusklendžiau iki veidrodžio ir iš arčiau apžiūrėjau savo galvą.
- Ar kas negerai?- paklausė Elena.
Rodos, ji buvo sunerimusi. Papurčiau galvą ir atsitraukiau.
- Ne, viskas gerai. Dabar noriu pabūti viena. Ar gali nekelti triukšmo?
- Taip, žinoma.
Namai paskendo tyloje, o aš užsimerkusi nugrimzdau į savo apmąstymų labirintą.
Kajus
Jau kuris laikas padėjau tėčiui dirbti - kartu mėginome įgyvendinti projekto tikslus. Mano indėlis buvo menkas, nes tik ploviau grindis ir mėgintuvėlius. Tačiau mane ,kaip ir tėtį, jau buvo pradėjusi kaustyti neviltis, kad mūsų projektas tiesiog žlugs.
- Nežinai, kaip Ivorija?- paklausė jis žvelgdamas pro mikroskopą.
- Taip pat, kaip visada. Užsidariusi, nekenčianti pasaulio ir nuliūdusi,-atsidusau gerdamas arbatą. Turbūt velniui sielą parduočiau, kad pamatyčiau jos šypseną. Kai ji buvo maža, nenustojo šypsotis, bet kuo toliau, tuo labiau jos šypsena blanko, kol galiausiai veidas tapo toks, jog ,rodos, ji net nežino, kaip šypsotis. Tėvas atsiduso:
- Man atrodo, kad ji gimė ne tuo laiku. Žinai , augalus bandau atkurti tik dėl jos. Užtai ir nelieka laiko bendrauti su ja.
- Žinau, tėti, žinau, be to aš juk ją lankau taip dažnai, kaip tik galiu.
Pažvelgiau pro langą. Žinojau, ką pamatysiu - mirusią planetą, pliką, suskeldėjusią žemę, kurioje, atrodo, kad niekada nebuvo jokios augmenijos . Nebuvo jokios gyvūnijos, nes viskas sudegtų nuo saulės spindulių, kurie nuolat lepino žemę.
Staiga mano dėmesį patraukė keistas judėjimas už stiklo. Aš pašokau nuo kėdės ir tariau:
- R-6245, pritrauk vaizdą pro antrą langą tiesiai.
Robotė, valdanti visą pastatą, pakluso ir atsirado dar vienas ekranėlis prieš langą. Jame mačiau viską ,kas judėjo.
Tas vaizdas mane išgąsdino. Tai buvo gyvūnas. Pats tikriausias gyvūnas, turintis kūną (tai galima buvo suprasti iš to, ką mačiau) ir kraujo. Baisiausia buvo tai, kad ant jo kūno vos keliose vietos matėsi juodo kailio lopinėliai, kitur buvo matyti vien raumenys, sausgyslės ir kaulai, bet ir tie buvo apdegę. Šis vargšas padaras keliavo link mūsų miesto.
-Tėti,-vos išlemenau.
Jis atsisuko, kelias minutes paspoksojo šokiruotas, paskui čiupo pirmą pasitaikiusį telefoną ir pradėjo skambinti, o vėliau jau kalbėjo dviem telefonais vienu metu. Atrodė, kaip aštuonkojis laikydamas abu telefonus. Jis tarėsi su valdžia ,kaip būtų galima šį padarą persikelti į mūsų pusę ir ką daryti, kad apsauga jo nenuskriaustų.
Stebėjau vargšelį. Jis buvo panašus į katiną, bet jo ūgis buvo apie 180 cm. Kiek peraugusi katė, bet šiais laikais mutacija galėjo pakeisti jo DNR sandarą. Nelaimėlis sunkiai atsisėdo, vienas iš kelių jo likusių kailio lopinėlių nukrito ir pasirodė kraujas, kurs staigiai pridegė.
Man spaudė širdį matant tokį vaizdą .Šis gyvūnas buvo priverstas kentėti dėl žmonių kvailumo. Beveik jaučiau jo skausmą visu savo kūnu. Staiga prisiminiau: niekas nei iš vidaus ,nei iš išorės negali pažeisti stiklo. Jis buvo sukurtas atlaikyti meteoritų smūgius ir neleisti žmonėms patekti į pavojingas zonas. Supratau, kad nelaimėlis privalės ten ir likti. Nejučiom mano skruostu nuriedėjo kelios ašaros. Greitai jas nusivaliau. Jis tiek išgyveno ir veltui. Turės mirti taip arti savo tikslo. Savo metaline ranka spustelėjau puodelį ir jis pavirto į blizgančias dulkes .
Prieš porą metų ,per nelaimingą atsitikimą gamykloje, kurioje dirbau ,man buvo nutraukta ranka. Ivorija priešinosi tam, kad man būtų įtaisyta mechaninė ranka. Turėjau įtikinti ją, kad jos man reikia ,bet jei nedirbčiau, tai gyvenčiau ir be vienos rankos. Turėjau prisipažinti, ta mažoji skruzdėlytė valdė mane ir turėjo kažką, kas mane ramino ir guodė. Ji tikrai nebuvo paprasta.
Nužvelgiau keliaujantį gyvūną. Tėvas buvo kažkur išėjęs. Staiga man į galvą šovė viena mintis. Ivorija dievina gamtą ir dar nėra mačiusi tikro gyvūno. Tačiau kuo ilgiau mąsčiau, tuo labiau ši idėja darėsi ne tokia jau ir patraukli.
Mano sesuo visa savo esybe nekentė šio pasaulio. Pamačiusi šį leisgyvį gyvūną ir žinodama, kad niekas jam nebepadės, ji gali dar labiau neapkęsti žmonijos.
Tėtis grįžo labai susikrimtęs. Tokia jo mina man buvo pažįstama. Taip atrodė Ivorija kiekvieną dieną : tarytum nemokėtų šypsotis. Dabar tikrai supratau, ką reiškia genetika. Šis supratimas privertė mane nusišypsoti ne laiku ir ne vietoje.
-Deja, valstybės klerkai negali nieko padaryti, kad įleistų gyvūną į vidų, bet sakė, kad jo niekas nelies. Jam jau ko gero neilgai liko gyventi. Stebiuosi, kad taip sunkiai sužeistas jis sugebėjau atkeliauti iki mūsų.
- Tai gyvūno kankinimas.
- Taip, bet mes bandysime atlikti visus įmanomus tyrimus per stiklą.
- O tai įmanoma?
-Tikiuosi,-tėvas pradėjo užsirašinėti duomenis.
- Žinai, aš mąstau atsivežti Ivoriją , kad apžiūrėtų tą gyvūną,- kalbėjo Kurtas nė nepakeldamas akių nuo savo užrašų.
- Ar nemanai, kad tai gali jai pakenkti?
- Manau, bet vis tiek, toks įvykis pasitaiko tik vieną kartą gyvenime. Milijonai žmonių mirė nė nepamatę gyvūno, o šį kartą puiki proga tam.
- Nemanau, kad kas eis žiūrėti. Juk žinai, kad niekas nebeišeina toliau už erdvės ribų.
- Interneto aukos,-atsidusau.
- O dėl Ivorijos, manau, kad tu geriau žinai, kas ją pradžiugins. Leidžiu tai padaryti tau. Aš negaliu atsitraukti nuo darbo. Ji atsiskyrė nuo pasaulio, manau, kad jaučiasi vieniša, pradžiugink ją .Tik vežk naktį, kad jei stovėtų sargybiniai, tai jiems nekiltų nesklandumų.
- Supratau. Padarysiu jai staigmena,- linktelėjau ir išėjau.
Iš pradžių galvojau aplankyti ir mamą, bet apsigalvojau. Grįžau namo pavalgyti ir persirengti. Mano tarnaitė, kuriai net vardo nesugalvojau, vis dar dirbo.
- Pritrauk man vaizdą pro langą. Noriu matyti tą vargšą padarą, - ji pakluso, nes žinojo, kad nemėgstu, kai klausinėja.
Sužalotas gyvūnas ėjo lėtai kinkuodamas galvą, bet jau buvo čia pat. Kaip man gaila, kad jis nukeliavo taip toli vien tam, kad mirtų. Ech, tie savanaudžiai žmonės. Buvo nepaprastai liūdna.
Kai jau niekas nebematė leidau ašaroms riedėti, bet ir tai truko neilgai. Pradėjo temti, tad privalėjau ruoštis kelionei pas Ivoriją. Tikėjausi, kad jai išvykimas iš namų nepakenks.
Ivorija
Kitą dieną mano sveikata buvo tikrai prasta. Skaudėjo visus kaulus tarytum kažkas juos laužytų iš vidaus. Visą dieną pragulėjau lovoje, daugiausiai miegojau. Žinojau, kad Elena nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį. Kartais, kai paprašydavau, atnešdavo vandens arba valgyti ir vėl sėdėdavo šalia, tarytum budinti motina prie sergančio vaiko. Iš tiesų pasiilgau savo mamos. Net nebepamenu, kaip ji atrodo.
Kai jau saulė buvo nusileidusi, miegas vėl kaustė mane, bet netikėtai išgirdau keistą krebždėjimą, kuris sklido iš kambario, kur buvo kapsulės. Kūnas tiesiog nutirpo, venas užplūdo adrenalinas. Elena atsistojo ir visai be baimės nuėjo patikrinti. Grįžo neviena. Jai iš paskos sekė Kajus - mano numylėtasis brolis. Norėjau jam nusišypsoti, bet lūpos neklausė ,taip ir liko sustingusios. Sušnairavau į laikrodį, jis rodė 01:20 val.
- Ką čia veiki taip vėlai?- tariau sėsdamasi. Nors skaudėjo visą kūną, to neparodžiau.
- Atėjau tavęs nusivežti į vieną vietą. Kai ką noriu tau parodyti ir tai tave turėtų nudžiuginti.
Elena papurtė galvą.
- Ivorija šiandien jaučiasi prastai. Ją visą dieną kamuoja nepaaiškinami skausmai. Nemanau, kad gerai ją kur nors išvežti. Be to dabar jau naktis, ji privalo ilsėtis.
- Jei ji neturi temperatūros, aš ją vežuosi.
Elena nedrįso priešintis šeimininkui, tad atsiduso ir nuėjo ieškoti rūbų.
Kai jau buvau pasiruošusi ir Kajus neskubėdamas mane įstūmė į vieną iš dviejų kapsulių, tariau:
- Žinai, aš vakar lankiausi erdvėje.
- Ir kaip?
- Tai buvo siaubinga,- mano oda net pašiurpo prisiminus gėles plaukuose.
- Tu teisi, man taip pat ten nepatiko,- jis uždarė kapsulės dangtį.
Tokios kelionės niekada nekėlė man susižavėjimo. Jausmas buvo toks, lyg kas nors susmeigtų didžiulį kablį tau į pilvą, prirakintų taip, kad negalėtum pajudėti ir paleisdavo žemyn kristi. Užsimerkiau stengdamasi nesusivemti ir nepasiduoti skausmui laužančiam kaulus.
Kai jau išsiveržiau iš kapsulės, sutrikau. Mes buvome lauke, dar niekada nebuvau tokioje aplinkoje, o ypač naktį. Ore pleveno šviesos rutuliai didumo sulig teniso kamuoliuku. Jie tai kilo, tai leidosi, įvairiai šoko ore. Tai man priminė, kai per filmus mačiau žiemą, sniegą. Būtent šitaip sukdavosi snaigės. Gerėdamasi stebėjau tą vaizdą.
- Ar šitai man ir norėjai parodyti?
- Ne, keliaujam toliau.
Jis patraukė tolyn ir aš pastebėjau, kad mes buvome netoli mano tėvo darbo. Sklendžiau šalia jo klausydamasi, ar išgirsiu kokį garsą. Deja, aplinkui tvyrojo spengianti tyla. Miręs miestas, kaip aš sakau.
Staiga pastebėjau nedidelius žiburėlius, žybsinčius prie gaubto. Prisimerkiau stengdamasi įžiūrėti ką nors, bet nieko nepamačiau iki tol ,kol nesustojau visai prie pat gaubto.Net sutrikau supratusi ,kad žiburėliai - tai mažos arbatinės žvakutės (net nežinojau, kad jos dar yra gaminamos). Jų buvo tiek daug, kad šviesa neatsiliko nuo kelių tų keistų kamuolių, kurie vis dar šoko ore. Kažkas sujudėjo už gaubto, net suklykiau pamačiusi šį vaizdą.
Už gaubto buvo gyvas padaras. Deja, jis buvo taip sužalotas, kad nebeturėjo kailio, o raumenys buvo pridegę. Kadangi kitoje gaubto pusėje buvo nepakeliamai šalta, jo kūnas buvo pasidengęs plonu leduko sluoksniu. Supratau, kad žvakutės buvo skirtos jam pagerbti, kadangi niekas jo negalės išgelbėti. Jis taip ir mirs ten, už to prakeikto stiklo.
Pravirkau. Neįstengiau verkti tyliai, nebuvo prasmės tramdyti šio skausmo, užliejusio mano ir taip skaudamą krūtinę. Kajus padėjo ranką man ant peties.
- Mes darėme viską, kad persikeltume jį, bet mums nepavyko.
Prisklendžiau prie pat gaubto. Padaras remdamasis į stiklą nugara sunkiai pakilo. Mačiau kruviną ruožą, kurį jis paliko kildamas. Ledukas tyliai skambtelėjo ir suskilinėjęs nukrito ant žemės.
Priglaudžiau abi rankas prie stiklo ten, kur buvo jo galva, teko šiek tiek pakilti į orą.
- Atleisk man, atleisk man ir visiems žmonėms, kad mes tavęs neišgelbėjom,- kukčiodama vos prakalbėjau.
Staiga stiklas po mano rankomis subangavo. Padaras prispaudė kaktą prie stiklo. Mano rankas palietė kažkas labai šaltas ir glitus. Tik po kelių akimirkų supratau, kad savo rankose laikau to padaro galvą.
Mano brolis nė neprašytas truktelėjo mano vėžimėlį į save ir gyvūnas atsidūrė mūsų pusėje. Jis stovėjo varvindamas kraują ant grindinio, bet netrukus jo plikus raumenis apdengė plona odelė. Tiesiog akyse jam užaugo juodas ir tankus kailis, kuris blizgėjo dirbtinėje šviesoje. Priskridau arčiau jo ir paliečiau kaktą ir ausis, katinas sumurkė. Tada verkdama apkabinau jo kaklą ir įsikniaubiau į jį.
- Viskas gerai. Aš žinojau, kad tu gali man padėti, tad tavęs ir laukiau. Pagaliau tave radau,-katinas pakėlė mane iš vėžimėlio ir pastatė ant kojų vis dar laikydamas, kad nepargriūčiau.
Staiga per mano kūną perėjo kažkokia keista jėga. Atrodė, kad mano venomis pradėjo tekėti šaltas, bet tyras upelis, kojos sustiprėjo ir padais pajutau žemę . Jaučiausi kaip gėlė, kuri ką tik pražydo ir spindi visu grožiu. Šis nepakartojamas jausmas suteikė man naujų jėgų. Paleidau katino kaklą ir pažvelgiau į savo rankas. Jos buvo žalsvos ir iš pirštų galiukų kartais pasirodydavo mažos, plonos ir baltos šaknelės, kurios vos pasirodžiusios vėl dingdavo. Taip pat pastebėjau, kad mano plaukai skleidžia keistą raudoną šviesą, tarytum žiburys. Tačiau labiausiai mane nudžiugino tai, kad aš galėjau stovėti ant savo kojų ir tai, kad šis katinas išgyvens ir jam nereikės mirti.
- Kajau, ar gali mus nugabenti namo?- paklausiau glausdamasi prie gyvūno, kuris tyliai murkė.
Tikriausiai mano brolis buvo per daug šokiruotas, kad ką nors atsakytų, tik nuvedė mane ir mano naująjį bičiulį namo.
Kajus
Mano sesuo tapo gėlių tarnaite. Taip ją pavadino tas katinas. Jos plaukai pradėjo švytėti, ausys tapo šiek tiek smailesnės, panašios į elfų. Akys liko tokios pat - viena žalia, kita mėlyna, tik kad spalvos tapo ryškesnės. Oda irgi pakito. Ji tapo žalsva, o iš jos pirštų galiukų kartais išlysdavo mažos plonos baltos šaknelės, kurios negavusios žemės tuoj pat nudžiūdavo. Katinas nesitraukė nuo jos nė minutei ir nė per žingsnį. Buvo keista stebėti, kaip Elena į jį šnairavo suprasdama, kad Ivorijai jis svarbesni negu ji. Robotė galėjo pavydėti. Tai buvo keista.
Kai grįžau iš Ivorijos, buvo apie ketvirta valanda ryto. Saulė dar nebuvo pakilusi, tad galėjau keletą valandų pamiegoti. Išgėręs skirtingų rūšių migdomųjų, užmigau.
Turiu prisipažinti , kad į darbą vėlavau, bet tėtis nieko nesakė. Jis vis dar dirbo skaičiuodamas ir tyrinėdamas DNR molekules. Koks čia gali būti darbas, jei nėra tikrų pavyzdžių? Tačiau įdomiausia buvo tai, kad niekas nepastebėjo, jog katinas yra dingęs.
- Ar vakar parodei katiną Ivorijai? -paklausė tėtis neatsitraukdamas nuo mikroskopo.
Šiek tiek patylėjau dvejodamas, ar galiu juo pasitikėti. Juk prieš man išeinant Ivorija prašė, kad niekam nesakyčiau. Visgi jis mano tėvas ,juo privalau pasikliauti.
- Taip, parodžiau. Vargšė verkė kruvinomis ašaromis.
Tėvas atsisuko į mane. Jo akyse atsispindėjo šilčiausi jausmai dukrai - užuojauta ir kaltė.
- Jaučiuosi toks blogas tėvas. Manau, kad turiu ją aplankyti. Dabar ji tikriausiai nekenčia viso pasaulio. Pasakysiu ir Anai. Manau, mes turime atidėti projektus bent vienai dienai ir praleisti šiek tiek laiko su ja.
Tai išgirdęs krūptelėjau - dabar privalėsiu viską papasakoti. Kelio atgal nebėra.
- Turiu tau kai ką papasakoti prieš kelionę pas ją. Matai, kai kas nutiko,- prikandau lūpą dvejodamas.
- Na?- sukluso tėvas.
Iš jo žvilgsnio supratau, kad jis mąsto kažką negero. Tikriausiai galvoja, kad Ivorija tapo keistesnė ,kad ją labai paveikė netikėtas reginys.
- Kai ji palietė stiklą, nežinau kaip, bet ji tą katiną įsitraukė į mūsų stiklo pusę. Katinas atsigavo vos per kelias minutes ir pakeitė Ivoriją . Dabar ji atrodo kitaip ir gali vaikščioti,-vos tai pasakęs panorau atsiimti žodžius.
Kurto tėviškus jausmus pakeitė mokslininko veido išraiška, nežadanti nieko gero.
- Aš dar labiau noriu ją aplankyti.
Atsidusau. Regis viskas klostosi gerai. Tėvas atsistojo ir tarė:
- Einu pas Aną, susitarsime, kada išvykstame.
- Gerai, bet ir aš norėsiu vykti kartu su jumis.
- Žinoma,- tėvas nusišypsojo.
Baigiau pietauti ir grįžau prie savo darbo. Kai viską padariau, iš neturėjimo ką veikti išploviau grindis ir mėgintuvėlius. Nekantravau laukdamas apsilankymo pas Ivoriją. Juk tai tokia šventė - visa šeima bus po vienu stogu. Tikiuosi smagiai pavakarieniausime ir atšvęsime Ivorijos pasveikimą.
Po darbo visi susirinkome prie kapsulių kambario. Buvo keista matyti mamą. Jau gal ketverius metus jos nemačiau. Net pamiršau, kokia iš tiesų graži moteris ji buvo - žalios akys, juodi plaukai, išblyškusi, bet švelni oda. Veido bruožai kaip Ivorijos.
Pirmiausia išvyko mama ir tėtis, nes pas mano sesutę buvo tik dvi kapsulės, tad galima buvo keliauti tik dviem. Jiems išskridus sutrikau. Kapsulės turėjo grįžti vos po kelių sekundžių, bet jos nesirodė net ir po kelių minučių . Pradėjau nerimauti. Galop ,praėjus dešimčiai minučių ,jos grįžo. Nedelsdamas šokau į vieną iš jų. Iš tiesų kelionės manęs niekada nevargino, mėgau keliauti, bet šį kartą neturėjau laiko ja mėgautis.
Atsiradęs Ivorijos namuose patekau į svetainę, bet kelią man užtvėrė Elena. Jos akys buvo raudonos ir negyvos. Tikro roboto akys. Ji suėmė mane už pečių, ir aš jau nebegalėjau pasipriešinti, kad ir kaip norėjau tą padaryti. Pro jos petį mačiau gulintį katiną. Jo kailyje matėsi vaistų kapsulės su vis dar tekančiais į kūną raminamaisiais.
Ana laikė klykiančią ir verkiančią Ivoriją, kuri dėl streso nebeturėjo jėgų pasipriešinti.
- Mamytė, prašau, pasakyk, kodėl tėvelis skriaudžia Temą? Jis man nieko blogo nepadarė, jis mano draugas.
Buvo sunku suprasti, ką ji šneka, nes springo nuo savo ašarų.
- Mažute, nurimk, tėtukas neskriaudžia tavo katinuko, tik jį nuramino, kad būtų paprasčiau jį gabenti. Mes jį norime truputį patyrinėti, pažinti .Manome, kad tai padės mokslui. Juk tu nori mums padėti? Tik keli tyrimai ir galėsi ramiai gyventi su savo naminiu gyvūnėliu.
Norėjau sušukti, kad neklausytų jų, bet Elena užkimšo man burną. Mačiau, kaip tėvas sušvirkštė ir jai nuodų ir kaip mano mažoji sesutė ramiai užmiega ant mamos rankų. Per miegus ji dar spėjo sušnibždėti:
-Temas man sakė, kad aš gėlių tarnaitė ir kad kai visi mes turėsime savo katinus, atkursime gamtą.
- Jis turi kilnų tikslą, o dabar miegok brangute. Kuo greičiau užmigsi, tuo greičiau pabusi. Viskas bus gerai, pasitikėk mamyte,- Anos akyse sužibo ašaros laikant miegančią Ivoriją.
"Gyvulys, mano tėvas buvo gyvulys. Nekenčiau jo, troškau sudraskyti jį į gabalėlius už tai, kad šitaip pasielgė su savo dukra. Jis man nebe tėvas, jau geriau nebūčiau gimęs iš viso, negu turėčiau tokius tėvus. Mama ne ką geresnė. Apsimeta mylinčia motina, apgaudinėja savo dukrą, kurią kažkada labai mylėjo ir dar drįsta verkti? Kokia bjaurybė galėtų šitaip pasielgti. Užmušiu juos abu. "- mąsčiau stebėdamas, kas vyksta.
Kurtas atsisukęs tarė:
- Elena, nuramink Kajų, kad netrukdytų mums atlikti eksperimentų, nes jis atrodo pernelyg įsitempęs .Kai pabus, neliesk jo.
Robotė paklusniai linktelėjo. Pajutau adatos dūrį ir šaltus vaistus, besiskverbiančius į mano kūną. Paskutinis vaizdas, kurį mačiau prieš užmigdamas ,buvo spindintys Ivorijos plaukai.
Nors ir buvau pripumpuotas vaistų mintys budėjo, tik mano kūnas buvo nejudrus. Galvoje dėjosi sumaištis ,įsitempiau tarsi koks olimpinis bėgikas laukdamas starto. Laukiau, kada mano kūnas galės pajudėti.
Kūriau planus, ką darysiu pabudęs. Galop nusprendžiau iš karto keliauti ir išlaisvinti Ivoriją, o paskui atsiskaityti su tėvais ir už save ,ir už ją. Meldžiau Dievo, jei jo nesudegino UV spinduliai, kad išgelbėtų mano seserį ir neleistų jos per daug nuskriausti.
Ivorija
"Mamytė ir tėtukas žinojo, ką daro, jie juk pažadėjo ilgai mūsų nelaikyti",- kartojau sau mintyse. Niekada nesusimąsčiau, kas nutinka žmogui, kai jam tenka būti tokios būsenos. Dabar aš tą patyriau. Buvau kažkokioje erdvėje. Čia buvo tamsu, bet panašu į kosmosą, nes mane supo kažkokios miglos ir daugybė mažų baltų taškelių, panašių į žvaigždes. Laisvai galėjau kvėpuoti, o po kojomis buvo tvirtas pagrindas tartum stovėčiau ant veidrodinių plytelių.
Staiga iš vienos miglos išniro Temas. Apsidžiaugiau, kad nereikės laukti vienai. Apkabinau jo kaklą ir tariau:
- Temai, aš taip džiaugiuosi tave matydama, galvojau, kad reikės laukti vienai.
- Nereikėjo taip galvoti. Dabar mudu esame kaip vienas kūnas, tad niekada tavęs vienos nepaliksiu. Būk rami - vienatvė tavęs nebekankins niekada,-jo balsas mane ramino.
- Kur mudu patekome?
-Tai tavo pasaulėlis. Kiekviena migla yra koks nors atsiminimas. Pabandyk paliesti kokią nors miglą,- katinas atsigulė atidžiai mane stebėdamas.
Paliečiau miglą ir verpetas mane tarytum įtraukė į ją .Atsidūriau savo vaikystėje. Buvau gavusi naująjį vėžimėlį, kuris skraidė. Šiame prisiminime mudu su Kajumi žaidėme piratus. Aš buvau ta, kuri su valtele plaukė link jo laivo. Laikydama kažkokią medinę lentelę, irklavau link Kajaus. Buvo keista save stebėt iš šono, aš tikrai atrodžiau juokingai.
- Sesute, tu lėtai irkluoji,- juokėsi Kajus stovėdamas ant sofos krašto.
- Aš mergina, prašau būk kantrus,- juokiausi.
Elena mane pristūmė prie sofos ir nuėjo kažkur. Brolis iškėlė mane iš vėžimėlio ir pasisodino ant sofos.
- Palankūs vėjai tave atpūtė iki mano laivo, madmuazele, kuo galėčiau padėti?- jis suvaidino mandagų piratą.
- Plaukiam kur nors tolyn...
Tuo ir baigėsi šis mano prisiminimas. Verpetas švystelėjo mane ant žemės. Temas gulėjo ten, kur ir atsigulė prieš man išeinant.
- Tai buvo iš tiesų nuostabu. Buvau pamiršusi, kaip man smagu buvo vaikystėje.
Vaikystė yra tas laiko tarpas, kai darai, ką nori net nesusimąstydamas apie padarinius, tiesiog smagiai leidi laiką. Tas prisiminimas buvo iš tiesų labai juokingas, madmuazele, - nusijuokė jis.
Atsisėdau šalia brolio ir tariau:
- Nejaugi ir tu matei?
- Kaip ir sakiau, mudu dabar esam du viename.
- Temai, papasakok man daugiau apie tai, kuo aš tapau.
- Na, tu esi gėlių tarnaitė. Tokių kaip tu yra apie du šimtai. Tai merginos, kurios apdovanotos Gajos dovana .Sunku tokių rasti bet visgi yra. Jūs busite tos merginos, kurios vienu metu visame pasaulyje stosite prieš technologijų padarytą žalą ir atkursite gyvąją gamtą. Mes čia esame kaip jūsų saugotojai ir palydovai bei mokytojai, kad pasakytume, ką ir kada reikės daryti. Kai ateis laikas ,mes pavirsime dujomis ir sudarysime ozono sluoksnį.
- O kas po to?
- Kaip tai kas po to?- katinas pakraipė galvą.
- Kas bus, kai mes atkursime gamtos pusiausvyrą? Kur mes dingsime? Mirsime, ar kas nors kito nutiks? Mūsų kūnams tapus naująja žemės dalimi, sielos nukeliaus pas Galą. Ten gyvensime kituose pavidaluose.
- Kaip viskas ten atrodo?
- Ten labai gražu. Nenoriu visko išpasakoti. Sugadinsiu tą malonią laukimo intrigą,- jis nusijuokė.
- Niekada nemėgau laukimo, bet mano pasyvus gyvenimo būdas mane pakeitė.
- Viskas bus gerai. Be to man jau darosi neramu. Mes per daug ilgai čia. Įdomu, ką jie mums daro?
- Net nenutuokiu, bet mama sakė, kad tai ilgai neužtruks.
- Kaip manai, iš kur jie sužinojo apie mus?
- Tai keistas klausimas. Juk jie mano tėvai, manau, kad Kajus pasakė. Tai nieko nuostabaus, aš irgi jo vietoje būčiau pasielgusi taip pat,- padėjau galvą katinui ant letenų ir nusižiovavau.
- Neužmik, jei užmigsi, paliksi mane ir liksi komoje visam laikui. Nenoriu, kad mane paliktum.
- Pasistengsiu, bet tai bus labai sunku, nes jaučiuosi tokia išsekusi.
- Aš irgi labai noriu miego, bet negalime pasiduoti. Tai tarytum savotiškas išbandymas.
- Duok man ranką ir pasistenkime neužmigti.
Temas švelniai padėjo savo leteną ant mano rankos.
Atsidususi užverčiau akis į dangų, pilną miglelių ir meldžiausi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.
- Papasakok man ką nors įdomaus,- paprašė katinas po kelių tylėjimo minučių.
- Net nežinau, ką tau galiu papasakoti. Aš labai nuobodus žmogus. Nieko neveikdavau, nebent kvailiodavau su broliu, bet kai jis pradėjo dirbti ir nebegalėjo būti su manim taip ilgai, kaip aš norėjau, paprasčiausiai užsidariau savo pasaulyje ir nė neketinau iš jo išlįsti. Nesijaučiau labai vieniša, nes Elena visada būdavo šalia. Sunku gyventi su robotu , kuris atlieka visus darbus už tave, bet neturi jausmų.
- Negi negalėjai visko atlikti pati?
- Nelabai. Mano vėžimėlio aukštis nesireguliuodavo, tad pasiimti ką nors nukritusio man būdavo neįmanoma. Taip pat nusiprausti ar atsigulti buvo sunku. Kartą bandžiau pati atsigulti į lovą ir labai skaudžiai nukritau ant žemės ,už tai turėjau pasiduoti ir tapti priklausoma nuo robotės. Elena gera, ji labai stengdavosi būti paslaugi ir atrodyti, kaip tikras žmogus. Ji mane perprato ir sugebėdavo atkartoti mano emocijas.
- Pavydą? Ji neatrodė patenkinta, kai mane pamatė.
- Iš tiesų ir aš sutrikau pamačiusi tave visą kruviną. Tą akimirką galvojau, kad tai tik sapnas, bet kai supratau, kad ne, pravirkau. Man tikrai buvo tavęs gaila.
- Helena, noriu paklausti tavęs ,ar tu pasiruošusi keliauti pas Gają?
- Taip, žinoma ,-sutrikau.
- Matai, aš jau pastebėjau, kaip tu esi prisirišusi prie Kajaus, Elenos ir kitų. Kai nukeliausi su manimi tenai, tu nebegalėsi su jais bendrauti. Sutiksi naujų žmonių, bet jie tau bus svetimi. Todėl ir klausiu, ar tu pasiruošusi išvykti?
- Taip. Aš tam tikrai pasiruošusi. Žinoma, bus skaudu ,bet aš susitvardysiu. Jei jau toks mano likimas, vadinasi ,aš jį priimsiu nedvejodama ir negalvodama.
- Beje, ar esi girdėjusi, kad jei žmogus, kurio siela nerimauja, apkabinęs tikrą medį nusiramina?
- Šito nežinojau, juk niekada nesu nemačiusi tikrų medžių. Gali papasakoti apie tai plačiau?
- Na, tai vadinama sielų apsikabinimu. Realybėje, kai žmogų apkabina artimasis arba geriausias draugas, jis nurimsta, jo siela apsivalo. Su medžiais irgi panašiai. Jūsų, gėlių tarnaičių, sielos gali apsikabinti žmogaus sielą, bet tik tada, kai jis apkabina medį. Tai iš tiesų kilnu, nes jei viskas vyksta nuoširdžiai, geriau pasijaučia abiejų sielos. Manau, tau tai turėtų patikti.
- Vadinasi Kajus galės mane "lankyti"?- nusišypsojau.
Jau taip senai nesišypsojau, kad dabar nuo šio šypsnio jaučiau, kad mano lūpų kampučiai suplyš.
- Taip ,tu teisi, tai tarytum ryšys tarp dviejų žmonių, kurie negali matytis. Nepamiršk broliui to pasakyti prieš išeidama.
- Būtinai. Dar norėsiu tai pasakyti mamai ir tėčiui. Jie tikriausiai ateis atsisveikinti.
- Nežinau kodėl, bet aš nepasitikiu tavo tėvais.
- Viskas bus gerai, Temai, pasitikėk žmonėmis labiau.
Katinas linktelėjo, bet nusuko akis. Norėjau paklausti, kas nutiko, bet patylėjau.
Kajus
Vos pabudęs puoliau į laboratoriją, net nestabtelėjau paklausti Elenos, kiek laiko pragulėjau, net nepatikrinau, koks paros metas, tik šokau į kapsulę ir iškeliavau.
Laboratorijoje nieko nebebuvo ir šviesos buvo užgesintos, vadinasi naktis. Pasinaudojau tuo pranašumu, kad laboratorijoje praleidau nemažai laiko dirbdamas pasiuntinuku, tad nukeliavau ten, kur būdavo atliekami tyrimai ir stovėjo specialūs inkubatoriai. Ivoriją ir Temą radau gana greitai. Jie abu buvo skirtinguose inkubatoriuose. Iš mano sesers kūno lindo tos baltos šaknelės, kurios raizgė kūną, bet negavusios žemės tiesiog nukrisdavo tarytum ilgos negyvos kirmėlės.
Peržvelgiau ant stalo paliktą tėvo užrašų sąsiuvinį: "Tiriamasis objektas numeris 4531 (toliau įvardinamas kaip Ivorija) ir objektas 4532 (toliau įvardinamas kaip Temas) patalpinti į inkubatorius, išlaikančius tolygią komos būseną bei palaikančius visus būtinus gyvybei procesus. Ivorijos kraujyje aptikta chloroplastų, kurie pakeitė 50% eritrocitų ,bet gyvybiniams procesams tai nepakenkė. Taip pat merginos odoje aptikta pakitimų, būdingų augalams, bei kitų ,žmogui nebūdingų , audinių. Pastebėtas keistas reiškinys - iš jos pirštų galiukų išlendančios mažos augalinės kilmės šaknelės, kurios neradusios žemės, tuojau pat nudžiūsta ir nukrenta. Vietoje jų atsiranda naujos, kurios toliau ieško vietos įsišaknyti. Atlikus dar keletą procedūrų, buvo nustatyta, kad ši mergina yra pusiau augalas, pusiau žmogus. Įdomiausia yra tai, kad augalinė jos dalis vykdo fotosintezę (tamsos ir šviesos fazes) bei gamina deguonį.
Temo DNR yra pakitimų, leidžiančių jam regeneruoti vos per kelias minutes. Mutacijos, kurias dar tiriame, leido jam išaugti iki metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio bei iškęsti nepakeliamas gamtos sąlygas ir maisto trūkumą. Kiti duomenys bus aprašyti atlikus skrodimą." Sviedžiau knygelę žemėn. Jis norėjo išskrosti savo dukrą! Savo dukrą ,kuri juo besąlygiškai tikėjo.
Nė neketinau leisti jam to padaryti. Mano sesuo yra tik mano ir niekas jos neskros. Atjungiau abu inkubatorius, išleidau Temą. Jis atsigavo vos per kelias sekundes. Helena vis dar buvo be sąmonės.
- Kas nutiko?- paklausė katinas matydamas mane, bandantį atgaivinti Ivoriją.
- Tėtis nori jus išskrosti. Būčiau atvykęs anksčiau ,bet jis buvo liepęs Elenai mane užmigdyti. Greičiau griebiam ją ir bėgam ten, kur saugu. Nėra laiko kalbėtis, privalome paskubėti.
- Užkelk ją man ant nugaros ir šoks pats. Pavėžėsiu judu Temo greitosiomis linijomis,-linktelėjau ir padariau kaip jis liepė.
Net nustebau, kai Temas, tarytum nejausdamas svorio, greitai, kaip kulka, išbėgo iš pastato. Jis žinojo net tuos keliukus, apie kuriuos aš nieko nežinojau. Skubant iš pastato, pabudo ir Ivorija. Jos plaukai buvo tarytum žibintai naktyje ir mums iš tiesų padėjo-apšvietė kelią.
- Kas čia vyksta? Kodėl mes taip skubame? Ir iš kur tas keistas kunkuliavimas mano krūtinėje. Manyje susikaupė tiek jėgos, kad ji tiesiog verda.
- Pakentėk. Jau laikas mums atstatyti pusiausvyrą. Kajus mudu išgelbėjo, nes tavo tėtis ruošėsi mus nužudyti,-Temo balse nesijautė jokio nuovargio.
- Juk mamytė pažadėjo,- ji pasisuko į mane, nuleidau galvą.
- Mamytė melavo. Aš tuo įsitikinau, kai pamačiau tėvo užrašus apie jums atliktus tyrimus. Kol kas nieko blogo nebuvo padaryta, bet paskutinis tyrimas nežadėjo nieko gero. Nurimk, dabar būsi saugi,- pasakė Kajus.
Temas sustojo prie gaubto visai kitame miesto gale. Nušokome nuo jo nugaros ir atsisukome vienas į kitą. Man širdis vos nesustojo pamačius tokią Ivoriją - ji šypsojosi, bet kartu ir verkė.
-Nenoriu tų ilgų atsisveikinimų, kurie dažniausiai priverčia pamiršti viską, kas turi nutikti ir grįžti į kasdienybę. Aš esu pasiruošusi keliauti į Gają, bet nenoriu likti viena. Labai prašau, visada, kada tik galėsi ar jausiesi vienišas, apkabink medį. Temas man sakė, kad tada mano siela galės apkabinti tavąją. Nepalik manęs vienos.
Apkabinau seserį jausdamas ašaras riedančias savo skruostais.Net neketinau jų nusivalyti. Juk buvau apkabinęs savo seserį ir žinojau, kad ji dabar dings.
- Aš niekada tavęs nepamiršiu,-ji linktelėjo ir atsitraukė nuo manęs.
Ivorija priglaudė ranką prie gaubto. Pamačiau, kaip visas jos kūnas pradėjo skleisti žalią šviesą, o plaukai dar ryškesnę - raudoną. Iš jos pirštų išlindo šaknys , kurios prilygo seno medžio kamienui. Jos vis ilgėjo ir kilo į viršų raizgydamos gaubtą iš vidaus. Iš kitos rankos išlindo tos pačios mažos šaknelės, kurios apraizgė mano metalinę ranką, ją sutrupino ir sulindo man į odą.Net nustebau, kai jos vėl išlindo ir mano ranka ataugo. Be abejo ta procedūra nebuvo maloni. Tačiau tai visgi buvo stebuklas. Nespėjęs pasidžiaugti ranka, išgirdau garsų dūžtančio stiklo garsą.
Neįveikiamas gaubtas suskilo ir pavirto į milijonus mažų stiklo gabaliukų, kurie blizgėdami krito žemėn. Mano sesuo žengė žingsnį ant suskeldėjusios žemės. Iš jos išlindo storos šaknys ir apraizgė visą jos kūną. Mačiau, kaip ji į mane žiūri ne apgailestaudama, bet didžiuodamasi tuo, ką daro. Temas iškėlė galvą į viršų. Jo akys sužibo geltonai ir pavirtęs dūmų kamuoliu pakilo į dangų.
Nepamiršk manęs,-sukuždėjo Ivorija beveik nesavu balsu ir šaknys ją įtraukė į žemę.
Tą pačią akimirką sužaliavo žolė ir išplito taip toli, kiek tik akys galėjo matyti. Iš pradžių buvo sunku kvėpuoti, nes kiekvienas įkvėpimas graužė gerklę ir plaučius. Bet kai aplinkui išaugo pirmieji jauni medeliai, saldus ir tyras oras užpildė mano kūną. Galėjau užuosti milijonus kvapų, jų vieno nuo kito net atskirti negalėjau.
Pasisukau į miestą, namų languose sužibo šviesos, žmonės ėjo į balkonus ir sutrikę stebėjo tai, kas įvyko. Ši karta pirmoji pamatė gamtos grožį, kurio neregėjo jau daugybė kartų.
Jei pasakyčiau, kad tik mano sesers dėka pavyko atkurti gyvąją gamtą, būčiau ne visai teisus. Tik nedaugelis žmonių išlindo iš erdvės mėgautis tikru grožiu ir ramybe, kiti tiesiog liko įkalinti po stiklo gaubtu. Per daugelį metų po gaubtu žmonės išmoko gaminti naujoves taip, kad nereikėtų teršti oro. Tai buvo gerai. Džiaugiausi, kad buvo tokių, kurie norėjo išsaugoti gamtą ir tokių ,kurie netrukdė ją saugoti.
Mano tėvus atleido iš darbo ir pasodino į kalėjimą už tai, kad norėjo nužudyti savo dukrą. Pritariau tokiam teisėjų sprendimui. Aš vis dar pykau ir žinojau, kad pykstu ne be reikalo.
Elena, ištikimoji mano sesutės tarnaitė, ilgai negyveno. Praėjus dviem dienoms po Ivorijos nukeliavimo į Gają, ji užmerkė akis ir daugiau jų nebeatmerkė. Meistrai bandė ją pataisyti, tačiau nieko negalėjo padaryti. Ji mirė tarytum žmogus : visam laikui. Žinojau, kad tai gerai. Ji padarė tikrai gerą darbą ir dabar galėjo mėgautis užtarnautu poilsiu.
Mano gyvenimas irgi pasikeitė. Aš susiradau merginą, kuri kaip ir aš mylėjo gamtą. Mudu daug laiko praleisdavome kartu. Pasirodo, ji jau žinojo apie Ivorijos pasiaukojimą , ją tiesiog gerbė ir vadino didvyrę lygiai taip pat kaip aš ir daugelis žmonių. Prisiminęs, ko manęs prašė mano mažoji skruzdėlytė prieš išeidama, aš nueidavau bent kartą per dieną jos aplankyti.
Toli eiti nereikėjo. Arčiausiai augęs medis buvo mano kieme. Iš tiesų apkabinęs medį pasijausdavau taip, lyg Ivorija mane apkabintų taip pat. Vis dar prisiminiau jos akis ir veido bruožus. Bet labiausiai man atmintyje įstrigo jos paskutinė šypsena, nors ir plaunama ašarų.Ji parodė mum visiems tą trapų gamtos grožį ir jautrumą slypintį jame,atkurtą mergelių,kurios paaukojo save tam,kad mes galetume gėrėtis visos gamtos grožiu.Ačiū jai už tai.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite