nebijok aš prieisiu prie liepto
nenutapęs rudens natiurmorto
siluetas nuskendo iš lėto
o likimą supainiojo kortos
o lėkimą sustabdė pavėsis
kol atokaita tvirkino sielą
mano šonkaulio vaisius atvėso
ir dainuoti alėjoj ne gėda
ir dienas suguldyti neskauda
į nevykusių išlaidų stalčių
pasitrumpinsiu kūju rankoves
ir pabaigsiu gyvenimą skaldyt
o linkėjimai skuba pasenti
pasiklydę skylėtoj kišenėj
nebijok aš apkvailinsiu lemtį
ir nupirksiu jaunamartę seniui
įsidėsiu varstotą į lūpas
vietoj laiško paliksiu kepurę
mano protas laimingai paniuręs
o tikėjimas kryžiaus neturi

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Renata Kuršytė 2014-03-26 16:20
labai geras tekstas