Paryčiais man agonijoj meldžias sudžiūvėliai lapai
Rudenėjantiems medžiams pavydintys snaigių buvimo.
Ir kaštonai , nukritę į žemę neprimena žvakių,
Tik ridenas traškėdami taip , lyg pavėjy užkimę.
Baltas buvęs šuva -jau dabar tik akimirkų vaistas
Laukia žingsnių prie vartų, kurių jau seniai nebėra .
Aš jį glostau ,kol ilgesio pirštai truputį įkaista,
Kol į dangų pakyla nutolstančių gulbių vora.
Priešaky per ilgi traukiniai ir subliuškę peronai,
Per tamsi naktį upė išplaukus į rūko marias,
Kur pakrantėje rudeniu džiaugias naivuolė undinė.
Vis dėkodama vėjui už tas sopulingas bangas

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Ema Vosylienė 2013-11-06 10:10
Būtų gerai,kad jūs rašytumėte komentarą apie kūrinį,o ne nešiotumėte"žinias" iš kitų svetainių,tuolab,kad jūs visai nežinote, kas ir kodėl,bei nesikištumėte.Nesu pikta,tik nustebinta, kad žmogus drįsta tokius š....spausdinti.Aš savo rašliavos nedrįsčiau.
#1 Renata Kuršytė 2013-11-02 13:58
tekstai geri tik būt dar geriau jei nebūtumėt tokia pikta it širšė ant tų kurie knygas leidžia ....