tu man patark, kaip išsikirpti laiką
iš svaiguliais aplipusios galvos,
kai vaizdiniai per dieną tiesą vaikos
bei tirpsta rytas nuo miglų šnekos
o rodos niekad nesibaigs gerumas
mane apnikęs laimės kuždesiais -
aš nežinojau, kad taip žemėj būna,
net norisi kvatotis su kvailiais.
pabūk, mielasis, tuo garsiu maestro
iš savo drobių trinančiu spalvas -
rausvas spalvas iš mūsų meilės fiestos,
kad neieškočiau nesančio tavęs.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite