purpurinės vagonų akys
palei lūpas žiauri mėnesiena
išėjau parsivesti gatvės
o sugrįžo kelias vienas
o tarp pirštų valtys įstrigusios
sekluma ne vandens gili
suskaičiuoki metus mylimus
o paskui pakankint gali
o arčiau per toli kaip visad
ir diena ir naktis saujoj
pasimerksiu gėles į viskį
ir paliksiu šunims saugot
o laike plūduriavo kojos
apkabinusios veidą kito
man vaidenosi tavo sostinė
laikinoji tiktai iš ryto
ir pirmyn ir atgal šaknys
o vagonai variu žeidė
čia kalbi o tenai girdis
man papasakok apie greitį

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite