Prieš Ilges

Ruduo. Depresuota drėgme sualsuoja anapilio dvasios -
Jos beldžia vėjuotais kumšteliais rapsodijų ritmą
Ir žvelgia ištikimo šuns smalsios akys nedrąsiai -
Į mudviejų mėgiamą kambarį tartum sugrįžtam.

Tamsoj išgirstu, kaip prie laiptų, išdžiūvus gitarai,
Per graudžiai repuoja palangės minėjimo šneką
O man tam nostalgiškam prieangy šilta ir gera
Nes aš ne viena, kai ruduo paslaptim mane seka.

Man rodos, kad žmonės iš rudenio gimsta peizažų,
Iš liūdesio upių išvirsta džiaugsmingomis jūrom.
O gal rudenėjant mes renkam subrendusią grąža
Ir ilgimės to, ko nesitikim, to, ko nežinom.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Jonathan 2012-10-26 19:58
Nepaprastos eiles.