pirmagimis vėluoja aitvaras ir tirštas
ant sienų rūkas pasiklydęs sprogsta
kada maldos keliais ramiai išnyksta
bekrantis rožinis ant tavo skruosto

kada stogai seni laiškais iš rotušės
matuoja laiką kabantį danguj už krašto
o miesto rūbai vakar švelniai proginiai
alėjoje tarp liepų ieško laisvės

žaliakalnyje sodas be pagundų ilsis
ramiais žiedais alsuoja veido obelys
lyg niekad nesutikęs žalčio žvilgsnio
akmuo ištirpsta gailiai suodinas

ir nekartos mišių praeivių šypsenos
šventoriaus profilį šukuos prekeiviai
o mano durys šiąnakt švelniai klystančios
atvertos užgaidai kilnaus keleivio

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite