kol ėjau palikimo pas Dievą
danguje sustreikavo širdis
ir ne žodžiais ėjau bet jau bėgau
debesim viršuje pasiklyst
pasimelst ir paankstinti kelią
Paukščių taką silpnybių namuos
man tylėjo žvaigždė bet užteko
kad galėjau besparnius paguost
kad mylėjau be kirčio ir jausmo
sužieduoto su vakar diena
surandėjusius įspūdžius gausint
palinkėjau kai buvo gana
kai rimtėjo išgėrusios žvaigždės
ir troškino blaivybės lietus
sulipdžiau nesuskilusį vaisių
sulieknėjusius pykčio namus

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 giedreea 2011-12-02 16:34
geras.