Susikūriau neigimą, kaip jaukų rudens pašnekovą -
Jis atsakė į klausimus, juos suspendavęs šalčiu
Ir lemtingai nutraukė kas naktį sugrįžtančią kovą,
Teištaręs, kad niekad nebuvome dviese kartu.
Kad visai nemokėjai matyti, kai nieko nebuvo -
Mano veido šėšelio ant raudančio lango stiklų
Ir nežemiškai skraidančio rūko lyg nuotakos rūbo,
Kai šalia prisiglaudęs kalbėjai atodūsiais tu.
Pasiliksiu neigimą,vaišinsiu jį gelstančiais lapais,
Panardinsiu rankas į stiprėjančio vėjo bangas:
Gal nuskendusį kūną nerimstančios vėjy plaštakės
Pamatysiu ir tarsiu " nebuvo juk niekad tavęs".

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Jonathan 2011-08-23 19:07
;(
#1 Ema Vosylienė 2011-08-20 12:04
Ak,kaip norėčiau,kad tokia būtų daina....