Aš su dievu nė sykio nekalbėjau
Ir nerašiau pradrėkusių eilių.
Galbūt jaučiau jį balkone su vėju,
Džiovinant veidą kuždesiu tyliu.
Galbūt mačiau žaros spalvoj užgęstant,
Agonijoj liepsnojančių naktų.
Jam už mane reikėdavo nuspręsti,
O man už jį tikėti likimu.
Mes niekada nebuvom susitikę,
Nors ir abu už mirusius žvakes
Uždegę tylioje maldoj palikom,
Žinodami, kad jos vis tiek užges.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite