aš žaviuosi tavim nesibaigiančia
nebebijančia šlietis prie liepto
kai žiema susisukus iš gailesčio
nebeparneša vyno paliegus
o agrastai belapiai ligoniai
be atodūsio duria į praeitį
man keliauti be gėdos pabodo
kai naktis atsiduoda be žavesio
ir trumpi ašarojantys pirštai
tarp blakstienų užuolaidom žeidžia
labas rytas iš nuovargio niršta
ruošia pusryčiams lūpdažio braižą
kai žaviuosi tavim nesibaidančia
nebebijančia rėkti į pažastį
o žiema be peruko ir snaigių
retransliuoja vėluojančią pražūtį

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Ema Vosylienė 2011-06-16 19:32
Neprilygstamas Nevanduo.