Kalbėjai vakarui, tartum suprastų jis -
Praeinantis pro šalį pakeleivis,
Vienintėlis klausykloj nebylys -
Tau ant pečių kas kartą nusileidęs.
Jo veido raumenys lyg piešiny,
Ir snaudžia tamsios tarsi varno akys -
Bet jis taip jaukiai tūno netoli
Kad išgirsti, kaip į ausis atsako.
Kaip nejučiom prisiglaudžia rūke,
Iškišęs guodžiantį bažnyčios bokštą.
Aš vis bijau, kad vakaras tave
Lyg kūrinį graudžiausią nepavogtų.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#4 Jonathan 2011-04-26 18:42
Zavu, kaip ir visada.
#3 Aleksandr Jakubovskij 2011-04-25 17:33
Puiku. Labai patiko.
#2 Renata Kuršytė 2011-04-25 13:16
žavi jūsų visa kūryba
#1 montemin 2011-04-22 17:20
mielas. kaip ramus vakaras