Kai rašysiu eiles - kris ant lūpų kartokas šėšėlis,
Neišsakomai spengs kiekviena sopulinga eilutė -
Plauks beprotiškoj upėj paskęsti ketinanti siela,
O pakrantės raminančiai tols ir judės po truputį -
Tu gulėsi ramiai vandenų karalijos apjuostas,
Ir atrodys - gražioj ramumoj ilgesiais manęs lauki.
Aš matau, kad undinės nuglostė išbalusius skruostus,
Nes tokia tyluma, lyg esi prieš mane nusikaltęs -
Netylėk, mylimasis. Aš tau viską viską atleidžiu,
Nors paskendai manęs su savim bangomis neapglėbęs,
Aš plaukiu pasroviui, kad greičiau nubučiuočiau tau veidą,
Tik paviršiuj, bijau, sulaikys nesuvokiamos jėgos.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 neurotikas 2011-04-11 21:44
:)