Šnekėjo medis su manim
ir, kad klausytoją pagavo,
nuo džiaugsmo perteklių lingavo,
gerai, kad laikėsi šaknim.

Matyt, įgriso, kad tylėt
jau buvo visiškai neverta,
nieks nenorėjo pagailėt
ir išklausyti jį nors kartą.

--Kas atsitiko, drauge, tau?
--Lapus kažkokios lervos ėda?
Bet jis norėjo, supratau,
pasidalint kitokia bėda:

--Gauja neužaugų--snarglių,
nuo jų kalbų net gniaužė orą,
išpjovė ant žievės peiliu
siaubingą žodį nepadorų.

--Ir kaip toliau dabar gyvent?
nuo lapų ašaros krapnoja...
--Šlykštokų apkalbų išvengt,
visi, kas skaito--raudonuoja?

Išdžiūt norėjau nuo šaknų,
net varnos ant manęs ne sėda,
bet ilgaamžis--gyvenu,
nešiojant svetimąją gėdą...

Ką sugebėjau atsakyt?
Jaunais, kad prisidengtų krūmais.
Dar cigaretę užrūkyt
ir apsvaigint vargšelį dūmais...

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#4 Renata Kuršytė 2011-03-29 12:03
Oi, vaizdinagas norėjau parašyt
#3 Renata Kuršytė 2011-03-29 12:03
Vaizdinas
#2 Jonathan 2011-03-16 01:20
Pasigailek to vargselio medelio. Tur but sunys irgi pakelia prie jo koja:)))
#1 zirzule 2011-03-14 10:14
pirmoje strofoje ir antrosios pradžioje besikartojančius kad keiskite kitais žodeliais; pasitiktinkite ėda ir bėda kirčiavimą (stringa ritmas taisyklingai kirčiuojant šiuos žodžius); ne sėda > nesėda (šiuo atveju rašoma kartu); Mintis puiki ir lengvai perteikta. Taigi - Liux tekstukas.