Aš gyvensiu daug sykių - gal trisdešimt kartų gyvensiu,
Kol mane apkabinęs pravirksi be žodžių jokių -
Mes tylėsim ilgai palietimų kalbėjimo šventėj,
Tik virpės atspindžiai nuo pavargusių mano vokų.
Ir tada tu suprasi, kad mūsų šėšeliai sutampa,
Kad nėra šitoj žemėj sklandžių sopulingai sapnų -
ir tik mano tyla sustabdys krante skęstančią valtį,
Kurioje negirdėsi raminančių skausmą natų.
Aš giedosiu iš naujo - gal tūkstantį sykių linguosiu,
Kol slogus vėjas nendrę nematomais smūgiais blaškys.
Juk vis tiek susitiksim , nuvargę prie laužo miegosim,
O išdžiūvusį rytą liepsningas šuva nulaižys.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite