vienąkart
kai jau niekas
manęs nebučiuos
nei vienatvės plaukai
nei sukiršintos žolės
paplenčių dulkėtų
gyvensiu vis tiek
nors ir vėjas skaudėtų
pulsuojantis mano kraujuos
o bekrantėmis venomis
veidas tekėtų
šakotas

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Renata Kuršytė 2011-02-15 17:47
Savitas ir tuo gražus. Dar tikras toks, išgyventas.