Nuostabiausias buvo rytas,
buvo šilta ir smagu,
pas tave nakvojo kitas,
aš turėjau daug mergu.

Tapo aišku, vos išvydau-
man nereiks jokios kitos.
Lyg nuo saulės išsilydau
aš nuo šypsenos šiltos.

Pasimatymas įvyko
tarp pražydusių ievų,
aš maniau, kad man pavyko,
kaip tai buvo naivu!

Savo dainą pavėsinėj
aš, atrodo, dainavau
ir galvojau, kad auksinę
aš žuvelę pagavau.

Buvo vaišės-tik džiūvėsiai,
dar arbatą tu darei,
bet galų gale tu tiesiai
be užuominų tarei:

Nors esi be galo fainas,
nepaliksiu tau vilties-
nesušildo tavo dainos
mano šąlančios širdies.

Su tavim norėjau buti,
bet tiesa tokia "gryna":
bėga laikas kaip pasiutęs,
vienas aš ir tu viena!

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Jonathan 2011-02-01 20:27
Neisdykauk!
#1 zirzule 2011-01-19 17:58
rupūs miltai, taisykim klaidas, manote, kad "dažnutėse" jos taps nepastebimos? :)