Vienąkart bus tyla, kurios šauksmą nutildyt reikės,
Nes stovėsi prie durų, tarytum ketindamas grįžti -
Kaip norėsis šnekėt iškartotom eilėm praeities,
Bet maldausiu dievų, kad tavęs apkabinti nedrįsčiau.

Kad negriebčiau nušalusių pirštų gaivinti liepsna
Ir salsvus atminimus nupūsčiau nuo buvusio laužo :
Juk pro mažą langelį žiūrės išmyluota kita
Ir ateis bet kada netikėjimais stiklą išdaužius.

Aš slėpiu savo didelę baimę pakampėm nakties,
Kai prie durų girdžių rečitalį kuždenančių žingsnių -
Vienąsyk ji ištrūks ir tavęs pasitikti išbėgs,
Net žinodama kodą apgaulės - aš dar kartą mirsiu.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Iliune 2010-12-29 14:34
Tai poezija stipraus žmogaus. Tačiau neniekinkite, tai grįšta.. stiebkitės į grožį. Kur Jums ir vieta. Pagarbiai.
#1 Jonathan 2010-12-28 16:17
Geros eiles. Islikit tvirta!