durys praviros į seną lietų
ir langai pakrypę pasileidę
sutemom žiema dėlioja lėtą
nepakaltinamai mielą veidą
nepasotinamai sūrų vėją
kurs namus apsaugo tyliai
ir kartoti reisą spėjam
kur mes ne gyvenam - mylim
vėl į stotį grįžta vėsios gėlės
ir peronas šluoja laiko mintį
lyg balzamas nuogos vėlės
liečia lūpas traukinių
negirdi
krintančio į aukštį gėrio
emigruojančio giliai pavydi
klibančiom spalvom kalėdos
artimos vagims - beširdės

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Renata Kuršytė 2010-12-15 19:35
Savas.
#1 Ema Vosylienė 2010-12-15 09:28
Tavęs nepakartosi, Vandi...