Sumedėjau ne kartą. iškėlus į dangų rankas,
Težinojo tik naktys, kaip aš tyloje medituoju,
Kaip blaškaus po dausas, nesurasdama niekur tavęs
Ir kaip leidžiuos subliuškus į rudeniu apglėbtą gojų.

Ten ant mažo suoliuko suradus vėjuotas drauges
Be jokių sakinių prie Vienatvės Svaigios prisiploju.
Jos man įpyla drumzlino juoko į laiko taures -
Aš kartu blyškią naktį po nerimo mišką klajoju.

Kol susigūžia rytas į mažą puodelį kavos
Ir išnyksta į nebūtį nermigos mano bičiulės.
Aš žinau - nieks manęs melagingom giesmėm nepaguos,
Nes savųjų naktų nevyniosiu į baltą drobulę.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Uris 2010-11-17 06:58
ačiū už nuoširdumą. :)
#1 paulinasapnuose 2010-11-16 17:38
ypatingai antras posmas man patiko. gražu.(: