Neužpyk, kad myliu - nors klupėjau prieš dievą ant kelių
Ir prašiau, kad neleistų rašyti graudokų eilių
Bei sunkiam vakare nestovėčiau į vėją prie kelio,
Kad naktim nešnekėčiau su nuotraukos žvilgsniu tyliu.
Ir nelaukčiau, nelaukčiau beprasmio, belaiškio grįžimo,
Apkabinimo šalto po jos apvalių bučinių,
Po tylėjimo tokio, kuris už gerklės tampriai ima
Ir slopina garsus, išskanduotus nakties traukinių.
Aš žinau, tu tikrai netaisai parašyto prologo
Ir žudai atlikėjus, kurie nebeturi vaidmens:
Nesupyk, kad prašau nuo gėlos neapsaugančio dievo
Ir tikiu, kad šis skausmas tau laimėje pasivaidens.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#3 Elfai 2010-11-05 19:04
Taip, tema išties nebe nauja, bet labai gerai užkabinta. Man bent pasirodė jausmingai, tačiau ramiai, lyg jau susidėliojus savo mintis, lyriniui subjektui priėmus situaciją. Išraiška labai patiko čia: "Aš žinau, tu tikrai netaisai parašyto prologo Ir žudai atlikėjus, kurie nebeturi vaidmens"
#2 Evuska 2010-11-05 09:55
;( labai grazu
#1 Jonathan 2010-10-30 15:32
Sena tema, bet tikrai grazus eilerastis:)