Nusibodo raudot - užsivilksiu raudoną suknelę,
Išdažysiu vokus saulėj kalbančią ochros spalva
Ir išeisiu į šventę, kurioje gros pražilęs senelis
Ir mirksės man žaismingai mažyte šėlsmų akele.
Nusiausiu batus, kad basa šokčiau geidulio šokį,
Kad vėsi šiluma atgaivintų ligotus padus,
Ir kalbėsiu žodžius bet kokius -jų visai nesimokius -
Kas norės,tas išgirs ir ateis vakare į svečius.
Nusibodo bijot, kad naktis vėl grąžins į kelionę,
Kai klajojom abu, nežinodami, kas pirmas grius.
Tai nejau, kad likau - aš pavirsiu mirties naktigone -
Jau geriau kelsiu taurę už tai, kas kelionėj dar bus.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#3 Jonathan 2010-10-04 15:17
Geras poziuris.
#2 kuprius 2010-10-04 13:01
bet va kad esu priekabus, tai: neturetu saulei kalbanciA, be nosines?.. :)
#1 kuprius 2010-10-04 12:57
laabai itraukiantis, tikras ir suprantamas eilerastis. smagu, kad poetines kalbos grozyje nepaskesta giluminis siuzetas ir mintis, o kad pats tekstas dar ir islaiko savo melodiskuma, kad grazu ir paemus paskiras metaforas, ir ziurint i visa teksta 'is paukscio skrydzio', tai isvis fantastika, net pavydu :). seniai beskaiciau ka nors tokio.