rudenį skaudančią galvą kišu į šiukšliadėžę
krintantys lapai ją paslepia ir aš lieku laisvas
nuo įkyrių minčių galva vis didėja didėja
kol uždengia visą tįsantį šalia lapų
niekas nerenka nepasigenda paspiria koja ar užmina
taip patogiau praeiti Laisvės alėjoje
tūkstantį metų gyveno senas kurmis
snukis raudonas kaip boružės
anądien nuskridusios nežinia kur
bepasuksi sutiksi tą patį veidą savo veidą
kitomis formomis ištampytą
ant daugybės linguojančių kaklų
sukabinėti gražūs kryželiai rodyti krypčiai
naudojamas brangus metalas melas kad gyveni
o net nežinai kas tai yra kiekvieną kartą
kai matau bėgančius nuo savo veido
suprantu kad prarandu dalį negrįžtamai
kiekvieną kartą kai matau patį save bėgantį nuo savo veido
suprantu kad tai jau riba neperžengti
kurios reikia nežmoniškų pastangų
bet jeigu to nebūtų nebūtų pasitenkinimo atsispirti
gyvenimui nereikia rimto pagrindo
užtenka užsimerkti ir pamatyti dėmes saulėje
tokias ryškias kiek drumzlinos žiūrinčiųjų akys
žiūrinčių užmerktom akim bet negirdinčių rėkiančių šalia
net slidu pagalvoti kas laukia prabudus
kiekvieną kartą toje pačioje vietoje
nusiplaunu rankas nusikratau dulkes
nuo kojų aplipusių žodžiais kurių negirdžiu
pasidarau aitvarą ne iš popieriaus bet iš savo nuplyšusios odos
pasidarau šventę nuo metų pradžios iki pasaulio pabaigos
tol kol nebeišsiblaivysiu kol nenutruks visos stygos
ir vingiai viršugalvyje neišsilygins
paukščiams galintiems apsieiti
be žmogiškųjų vertybių ir nuodėmių atleidimo
linkiu pasveikti

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite