Nereikalauk, kad aš prie kojų krisčiau,
Ar būčiau vėl šokėja prie žibinto.
Kas kartą temstantis dangus aprimsta
Kam vis dar trokšti, kad jis imtų švisti?
Nebūsiu buvusia tik vakar grįžus
Ir patalų neskalbsiu padevėtų
Padėsiu seną ryšulį į vietą
Ir liesiu atsargiai duonkepę ližę.
Tik nesakyk, kad degė mūsų tvoros,
Kad ežere duktė paliko valtį,
Gal mudviem lemta prie laužų sušalti,
O gal pavieniui suptis pasikorus.
Nereikalauk.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Vėjas 2010-07-20 21:01
Giliai...