ką tik mūsų laukai nusižiovavo ir sumažėjo -
susitraukė jų formos, kai kalvos nuėjo miegot....
tavo vargo gitara dar skamba man: " ak, vakarėja... "-
o kada vakarėja dangus - juo reikėtų klajot.
mes pavirskim vaikais ir galėsim padangėm straksenti,
susikibusių rankų gausiausias lietus nenukirs,
juk turėjom drauge po truputį pabalt ir pasenti,
bet atėjus mirtis uždainavo per garsiai: jis mirs.
" mylimasis, matai, kaip aptemę laukai mūsų laukia,
kaip klajoklių dainų pasiilgo vakaris dangus -
imk gitarą ir kibk, kaip kadaise tiesiog į parankę:
nes mirtis nebegali atlikt visai nieko už mus".

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Jonas Baltokas 2010-07-17 12:15
Nelabai pagavau apie ką... Bet čia gali būti kad man dėmesio stygius :) Aš tik eilinį kart nusistebėjau žodžio "žiovauti" magija. Negaliu ištarti šio žodžio nenusižiovavęs :)