tuos nematomus laiškus mes rašom ir rašom -
nebelaukdami atsako, siunčiame sau naktimis,
kad tvankios dykumos išsapnuotam kampely miražo
atsigertume godžiai, kai nesantys debesys lis.
kad atbustume gaivūs, save šnekomis apraminę,
įtikėję stebuklais ir tuo, kad mes esam tikri -
sutverti iš tylų ir taškų, iš duobių bei klydimų
ir todėl taip svarbu, kad atbustume jau nuprausti.
.............................. .............................. ..........
o dabar aš skaitau naktimis tavo nesamūs laiškus
neįmatomus niekad, bet šitaip skausmingai brangius -
tylumoj nuo žvakutės lyg ašaros ritasi vaškas:
dusulingai stebiu kančioje ištirpintus lašus

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Jonathan 2010-06-25 00:09
Man rodos, kas as jus suprantu...