Nėra nieko baisiau, kai išdžiūsta sakralinės upės
Ir krantų drebulys suvaidina, kad kapsi lietus.
Kai brangiausias žmogus tų pakrančių tyla apsisupęs,
Bet žinai, kad jis joj vienąsyk pragaištingai sudžiūs.
Dar gali apsižergti nenuoramą vaikišką vėją,
Pasikinkius karietą visokių vaistų asorti :
Veržlios mintys drėgnai visas upes smėlėtas užlieja -
Iš tiesų į namus iš pakrančių ne tu sugrįžti
Ir ne tu nueini savo kiautą tampriai užsidėjęs,
Kad į gelmę panirt be jokių vandenų ir bangų,
Mano skausme, tave aš tiek sykių prie upių regėjau,
Kad naktim mano šmėkla ten melsis už mudu abu.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite