Tu sugrįši, žinau, kai iš mūsų triukšmingo koncerto
Liks vienintelė arija - ją sudainuos liūdesys
Ir ekspromtu pritars medituojantis meilės adventas,
Gal net rožė tavoji sudžiūvusi knygoj - pražys.

Mano akys prabils tik burtažodžiais ir užkeikimais,
Kai pašėlus audra laiko langus be gailesčio plėš.
Tu stovėsi saugus su didžiuliais šarvais piligrimo
Bei alsuojančiais žvilgsniais ne mūsų trapiosios nakties.

Aš tave nulydėsiu pakrantėmis snaudžiančios jūros -
Paskenduolių brangių negrąžins paslaptinga būtis.
Ak, kaip pajūrio pušys prie kopų sustingusios žiūri -
Rodos ims ir eilėraščius tau parašytus skaitys.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#3 Mystery 2010-03-23 13:24
Mano aplodismentai! Nuostabus kurinys, nuo pradžios iki pabaigos skaitosi "ant vieno įkvėpimo".
#2 Ema Vosylienė 2010-03-21 14:39
Mano galva,tai visur čia vyrauja tas patosas ir aš dievinu eilėse jausmingumą.Ko jo bijoti? Juk eilius apie mano jausmus ir yra.Tai lyrika- ji gimus iš patetikos ar patoso.
#1 ponas_niekas 2010-03-21 12:57
viskas patiko, išskyrus 2 paskutines eilutes. ten kažkoks patetiškumas prasiveržė :)