Kai diena naktim pavirsta,
Protas nuo kančios apgirsta-
Stingstam-lyg stabai,
Čia-lietus,ar akys drėksta?
Balso nėr,o noris rėkti,
Kol nesukniubai.

Gal šauktum mirtį,
Bet niekas negirdi.
Tarsi kirminas į širdį
Graužias taip skaudžiai.
O varpas gaudžia-
NUTILKI.

Rytas dovanoja gaivą.
Noris vėl tikėti naiviai-
Viskas-praeity.
Bet ir vėl akmuo užgriūna,
Spaudžia,slegia gležną kūną.
Žemė-taip arti.

Sielai-ramybę,o protui-stiprybę
Siunčia žemės gyvas pulsas.
Akmenys sprogs,o kančios nutols-
NEPRAPULSI...

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Loreta Sileikyte-Zabalujeva[Lora] 2010-03-19 17:17
Čia ne progresas,o tiesiog kito stiliaus daina.Aš savo eilės sudėjus in stalčių,nes daina ir žodžiai atsiranda kartu,kai užplūsta tam tikri jausmai.Va,šiek tiek vėliau aš jau imu tekstus taisinėti...
#1 ponas_niekas 2010-03-19 14:05
tikrai geresnis už ankstesnį tekstą, bet siūlyčiau dar padirbėti su rimavimu - jis vis dar primityvokas. o šiaip - geras progresas :)