kostiumuotos metaforos baigės
čia girdžiu o atrodo vakar
susisukusios negalion snaigės
neįgalios nuo šalčio šakos
tarp krikštynų ir išleistuvių
pila melą dievams į burną
žiemos meilė lyg paleistuvė
neša pelenus sau į urną
negana užpustytų sielų
paryčiais kai slidu galvoti
mano akys nežino gėdos
nors širdis jau tikra mazgotė
nors ledai pigesni už šypsnį
šokoladinį be klastotės
o naktis be manęs išvyksta
į migruojančią tavo stotį

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite