Aš nors vieną duobutę iš tavo barzdotojo skruosto
Pasidėčiau į stalčių - bet ją pasiliko kita.
Ji mane kartais juokintų, kartais begarsiai paguostų,
Kai kalbėčiau šventai įtikėdama, kad išgirsta.

Mano didelis stalčius uždžiūvo dėl ašarų stygiaus,
Nuo keistų atributų, kurie nebeteko reikšmės.
Net dienoraščio frazės pasenusios tyliai užmigo,
O laiškų buvęs kodas išnyko - jų jau nereikės.

Vien tik nerimo sapną -švelniausių rytų palikimą -
Dar po laiko pagalve apsnigusią naktį randu -
Ten pėdutės vaikų, kurie laksto nė sykį negimę
Ir duobutėm jaukiam man šypsaisi barzdotasis tu.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#5 Renata Kuršytė 2010-11-27 16:02
Liūdna, bet nuoširdu
#4 Simbootia 2010-04-29 11:17
:(( cia nera zodziu ar kometaru, cia tunoja didziulis susimastymas apie tai ka darom ir vistiek darysim...
#3 kuprius 2010-01-29 09:40
nuliudo bebarzdziai :). labai patiko trecias posmelis man, grazios metaforos.
#2 Jonathan 2010-01-16 15:23
:(
#1 Piratas 2010-01-11 19:49
:(