Neskambėjo malda - gal per didelė buvo bažnyčia,
Gal slogi tuštuma keikė rytą be Tavo tylos,
Kurioje net šešėliai nuo žodžių virpėjo mažyčiai
Ir klajodami žeidė klastingam žaisme nežinios.

Dovanoti karoliai siaurėjo nuo kaklo nuslydę -
Iškilmingai po vieną sutirpo visai nejučia.
Aš pasiguodžiau Dievui, kad jau nebeliko pavydo,
Nors bemiegė malda tavo vardą kartoja nakčia.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#4 Proxy13 2010-01-09 16:33
Čia tu apie savo pirmąją naktį?
#3 Mystery 2010-01-06 10:56
Pirmame posme dar iki galo neaišku apie ką kalbama, apie dievą ar apie žmogų. Reikėjo tą nežinia išlaikyti iki galo: lyg malda dievui, lyg ir žmogui... Būtų idomi paslaptis.
#2 Jonathan 2010-01-05 17:17
As tai viska supratau, bet noreciau, kad ta malda nebutu kartojama kasnakt...
#1 ponas_niekas 2010-01-04 13:46
kažko trūksta, tik ne iki galo suprantu, ko. antra strofa labai maloniai skaitosi, iki paskutinės eilutės. o ta paskutinė eilutė tokia... nykoka. o pirma strofa... net nežinau kaip čia išsireikšt. žo, kažkas užkabinta, bet neišlukštenu. gal skaitymo įpročiai atbuko :)